Neseniai šventėme Jonines! Amžininkų atsiminimai byloja, jog Jonas Mačiulis-Maironis su vardinėmis buvo sveikinamas įvairiais mėnesiais: gegužės 16-ąją, minint šv. Joną Nepomuką, per Rasų šventę – birželio 24-ąją ir spalio 20 dieną per šv. Joną Kantietį. Pats poetas vardines mėgęs švęsti spalį, jas supindamas ir su gimtadieniu. Maironio lietuvių literatūros muziejus saugoja švenčių proga gautus sveikinimus. O kokias dovanas yra teikęs pats poetas, garbusis Kauno kunigų seminarijos rektorius? Tai galėjo būti ir knyga su dedikacija, ir eilėraščio rankraštis, ir gėlių puokštė iš jo paties išpuoselėto sodo…
Šį birželį muziejus gavo ypatingą eksponatą, kurį lietė Maironio rankos. Tai čekų porceliano kavos servizas, perduotas žymios muzikologės bei pedagogės Vidos Marijos Krakauskaitės. Kaunas – jos gimtasis miestas. Garbi pedagogė pasakojo, jog jos tėvai Alfonsas Krakauskas ir Ernesta Urbanavičiūtė-Krakauskienė, susituokę 1922 metais, apsigyveno netoli Maironio rūmų, Prieplaukos kranto gatvėje nr. 25, mediniame name, kuris iki šių dienų neišliko. 1922-ųjų rugsėjį A. Krakauskas pradėjo studijuoti Lietuvos universitete Teisių fakultete. Dokumentai liudija, jog dirbęs Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos Administracijos skyriaus viršininku. Ponia E. Krakauskienė dirbo raštinėje, rūpinosi 1924 metais gimusia dukra Vida Marija. Buvo graži, elegantiška moteris: jos portretą yra nutapęs dailininkas J. Janulis. M. V. Krakauskaitės teigimu, jos mama bičiuliavosi su Jonu Mačiuliu-Maironiu, mėgo dainuoti jo eilėraščius, ypač ,,Dainą“. Ponia E. Krakauskienė su dukrele lankydavo poeto kaimynus, kunigus Joną Petrošių ir Mečislovą Sandanavičių, gyvenusius pastate greta Maironio rūmų. Galbūt yra viešėjusi ir pas Maironį. Kaip bičiulystės su poetu ženklas, brangi atminimo relikvija, šeimoje buvo saugotas kavos servizas. Kokia proga jį Maironis padovanojo E. Krakauskienei – nežinoma: dukters atmintyje liko tik mamos žodžiai, jog tai yra Jono Mačiulio-Maironio dovana jai.
Vykstant istorinėms pervartoms, E. Krakauskienei buvo lemta palikti Lietuvą. Gyveno Vokietijoje. Palaidota Miunchene.
Muziejui dovanotą servizą sudaro kavinukas, cukrinė, šeši puodeliai ir penkios lėkštelės. Neišsaugota lėkštutė ir indelis grietinėlei. Art deco stiliaus indai žaižaruoja ryškių spalvų glazūromis, ypač akį traukia karališkas mėlynas kobaltas. Jis tarsi primena Maironio mylimą gėlę – neužmirštuolę, saugančią prabėgusio laiko paslaptis:
Tas žiedas blaivus, lyg balandžio akis;
Nekaltas, kaip aukštas dangus;
Ir žydžia par ištisą vasarą jis
Ir linksmina žmones visus.
Daug duota gražių pavardžių dėl žiedų
Iš viso žolių sutvėrimo;
Bet visgi, man rodos, meiliausis iš jų –
Jo vardas gražus: „atminimo“.
Iš Maironio „Pavasario balsų“, 1895 m., „Neužmirštuolė gėlė“
Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė