Rašytojų rinkiniuose yra retų ir unikalių eksponatų, liudijančių apie jų jaudinančias gyvenimo akimirkas. Nuotraukoje matome dvi kuklias lėles ir mažą kuprinaitę, eksponuojamas Vaikų literatūros muziejaus ekspozicijoje. Ne, tai ne pasakų, o realūs gyvenimo personažai. Šias vertybes daugelį dešimtmečių saugojo ir brangino rašytoja, literatūrologė, filosofijos mokslų daktarė Marytė Stankus-Saulaitė.
Gimusi 1941 m. vasario 28 d. Allensteine, traukiantis tėvams nuo sovietų okupacijos į Vakarus, neturėjo kitų žaislų – tik tas dvi jai pasiūtas „medžiagines lėles“. Pradėjusi lankyti Augsburge mokyklą gavo ir rankų darbo kuprinaitę. Joje tilpo ne tik mažosios mokinės knygos ir sąsiuviniai, bet ir mokykliniai džiaugsmai ir rūpesčiai. Nuo vaikystės širdyje spurdėjo meilė ir begalinis ilgesys, iš tėvų ir brolio Antano pasakojimų pažintai Lietuvai. Persikėlus į Ameriką, ji siekė mokslų: studijavo Konektikuto universitete, apsigynė disertaciją apie Nabokovo kūrybą. Susidomėjusi Azijos kraštų kultūra, studijavo krikščionių–musulmonų santykius Hartfodo seminarijoje. Apdovanota mokytojos charizma, dalijosi žiniomis su jaunimu. „Mano tikrasis pašaukimas, manau, yra kaip mano motinos bei senelės ir prosenelių – mokytojavimas“, – sakė M. Stankus-Saulaitė. Dirbo Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, dėstė Viduriniųjų Rytų kultūros ir literatūros kursą Ilinojaus ir Konektikuto universitetuose. Supažindino studentus su arabų kultūra, Koranu.
Eilėraščius lietuvių ir anglų kalbomis pradėjo rašyti būdama 12 metų. Noras išsisakyti, įamžinti jaudinančias, virpančias gyvenimo akimirkas buvo stiprus. Jausmai sugulė į knygas. Debiutinė –  „Kai mes nutylam“ išleista 1967 m. Poezija persmelkta egzistenciniu nerimu, plėtojamos vilties, tikėjimo ir meilės temos. Eilėraščiai paprasti, suausti laisva ritmika, svarbus vaidmuo čia tenka pauzei. Literatūros kritikas, vertėjas Charles Angoff, aptardamas jos knygą „And You“, rašė: „Saulaitė yra drovių, švelnių bučinių poetė. Ji nepamiršta, kad nei laikas, nei aplinka negali iššvaistyti brangiausių širdies turtų. Ir vis dėlto joje slypi gydantis bebaimis jausmas. Gyvenimas ir mirtis persipina. Ji neabejotinai turi unikalią poetinę dovaną...“
M. Stankus-Saulaitė parašė recenzijų, aptarė K. Bradūno, A. Vaičiulaičio, N. Jankutės, E. Nazaraitės ir kt. kūrybą. Į anglų kalbą išvertė E. Juodvalkės, J. Degutytės ir kt. eilėraščius. Vilniuje 1991 m. išėjo jos poezijos rinktinė „Tėvo namuose“. Poetė rašė: „Per visus skaudžius metus, kai vieni kitus tik trumpai pasiekėme, turbūt kiekvienas mūsų žodis siekė Lietuvos su ilgesiu ir meile.“

 
Parengė  Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė