Kunigas, rašytojas ir poetas Adolfas Sabaliauskas ( 1873-09-03–1950-09-04), turėjęs įvairių slapyvardžių, tačiau dažniausiai pasirašinėjęs „Žalia Rūta“, visuomenėje labiausiai žinomas kaip tautosakininkas, lietuvių liaudies dainų tyrinėtojas, suomių tautos epo „Kalevala“ vertėjas į lietuvių kalbą. Muziejuje saugomas retas kun. A. Sabaliausko parengtas ir 1916 m. Helsinkyje lietuvių ir prancūzų kalbomis išleistas leidinys „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos" (Mélodies des chansons populaires lithuaniennes). Prakalba rašyta A. Sabaliausko.

Rašoma, kad šio rinkinio dainos su gaidomis yra rinktos 1892–1913 metais Biržų, Papilio ir Vabalninkų apylinkėse. Dainas šiaurės rytų Lietuvoje padėjo rinkti ir suomių tautosakos tyrinėtojas dr. Augustas Robertas Niemis, kun. A. Sabaliausko bičiulis.  Leidinyje nurodytos 36 dainininkų, įdainavusių šias dainas ir giesmes, pavardės. Pvz., „1. Gasiūnas Martynas, iš Nem. Radviliškio, 50 m. Iš jo užrašyta 1 gaida. 2. Girštautaitė Karalina, iš Papilio, apie 25 (47) m. Iš jos – 14 gaidų. 3. Grigaliūnienė Alzbieta, iš Legailių, atitekėjus iš Bobėnų, 70 m. Abidvi Suosto parapijos. Iš jų užrašyta 15 gaidų.“

Užrašytas gaidas tikrino kompozitoriai Aleksandras Kačanauskas ir Stasys Šimkus. 

„Mano užrašytosioms gaidoms tikrinti kviečiau muzikos žinovą ir kompozitorių Aleksandrą Kačanauską, kurs tą darbą ir atliko rudenį 1912 metais, tam tyčia pas mane Nemunėlio Radviliškin atvykęs. Perkontroliavo gaidas, giedant pačioms giesmininkėms, ir kai kurias iš naujo užrašė iš šių moterų: Smilgienės, Križanauskienės, Vitartienės ir Vėjelytės.“

Gaidos suskirstytos į tris didelius skyrius: dainų, giesmių ir instrumentų. „Tautos muzikos vartojami instrumentai minėtoje apygardoje yra šie: a) kankliai, b) skudučiai, c) ragai, d) vamzdis, e) birbynė, f) ožio ragas ir g) švilpa. Muzikos instrumentus vartoja vien vyrai“ . „Prakalboje“ aprašydamas senuosius lietuvių instrumentus, autorius apgailestauja: „ Kaip nyksta senieji instrumentai, taip žūva ir giesmės. Jaunesnės per 70 metų moterys jų nebemoka ir nebesimoko, taip kad ir giesmių dienos jau suskaitytos. Per daug greitai kinta gyvenimas sodžiuje paskutiniuoju dešimtmečiu, užtrindamas lietuvio savotiškumo žymes.“ 

Leidinyje atskirai pateikti giesmių ir dainų žodžiai, suskirstyti pagal tematiką: Darbo, pokylių ir įvairių padėjimų giedojimai; Vaikų, piemenų ir šiaip įvairūs lojimai; Žaislai ir šokiai; Kupolių; Prie gėrimo; Kariškos; Vestuvių; Meilės, rūpesčio, skausmo ir kiti lyriški giedojimai; Lyriški pasakojimai ir šiaip įvairūs lyriški giedojimai; Ripavimai; Pasakojimai, pamokymai, juokai, pamėgdžiojimai gamtos balsų.

Sabaliauskas rašo, kad jam buvo patarta patikrinti leidinio gaidas fonografu, tačiau jis to nepadarė dėl kelių priežasčių. „Keletas iš dainininkų jau mirę, kitų nebežinojau kur gyvena, taip kad tiktai dalis rinkinio būtų patikrinta, bet ir tai tik dainų gaidos. Giesmių gi, mano užrašytųjų, jokiu būdu suimti fonografan nebegalėčiau, nes giesmės giedamos ne vieno, bet dviejų, trijų ir keturių žmonių, tą pačią giesmę gerai mokančių ir pripratusių kartu giedoti, kaip sakoma, susigiedojusių. Gi aš giesmes užrašinėjau iš vieno asmens, ypač didelės giesmininkės Smilgienės, kuri man, pagiedojus vieną gaidą, giedodavo antrąją, man kartojant pirmąją; ir daugiau dainininkių, Smilgienės draugių, kurios būtų supratę su ja giedoti, jau nebėra“.

Sabaliauskas džiaugėsi, kad jo darbas nenuėjo veltui ir leidinys pasiekė visuomenę. „Prakalbos“ pabaigoje nepamiršo padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šio svarbaus leidinio pasirodymo. Dėkojo A. Kačanauskui, d- rui A. Niemiui, K. Būgai, vertėjams į prancūzų kalbą Boleslovui Gruževskiui ir Esterai Stendroth. Už finansinę paramą: Martynui Yčui, Stasiui Šilingui, kun. J. Tumui ir J. Kubiliui.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė