Nuotraukoje žiuri komisijos, sudarytos 1978 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijai skirti nariai: lietuvių literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys, vertėjas, diplomatas Povilas Gaučys, rašytojas, bibliografas Česlovas Grincevičius, poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė bei tuo metu vos 27-erių poetė, literatūros kritikė, spaudos bendradarbė Živilė Bilaišytė. Į solidžių literatų komisiją Ž. Bilaišytė įtraukta neatsitiktinai – debiutinį poezijos rinkinį „Žaiskim ieškojimą“ ji išleido dar 1973 m.; dėstė Ilinojaus universitete (1976–1978) ir Earlham kolegijoje (1978–1979); tais pačiais 1978 m. tapo literatūros mokslų daktare, apsigynusi disertaciją „Spiralinė laiko struktūra poetinėse fikcijose Edmundo Spenserio The Faerie Queene epe“.

Daugiasluoksnę, neharmoningą, tarsi sulaužytą „bežemių“ (A. Mackus, Liūnė Sutema) kartos stilistikai artimą Ž. Bilaišytės poeziją P. Visvydas apibūdino kaip „gimusią pasąmonės kambariuose ir taikančią į modernų surrealizmą“, o V. Kavolis ją įvardijo „iš savo kartos rimčiausiai suvokiančia poeto – ar poetės – pašaukimą“. Deja, išleisti daugiau kūrybos Ž. Bilaišytė nespėjo – be minėto debiutinio rinkinio „Žaiskim ieškojimą“ (1973), tepasirodė tik dar viena, jau po poetės mirties išleista eilėraščių knyga „Detalių reikšmė“ (1994). Todėl būtent išeivijos spaudoje („Aiduose“, „Metmenyse“, „Ateityje“) skelbta akademinė literatūros kritika ir reikšmingos studijos apie Liūnės Sutemos (1973), Marcelijaus Martinaičio (1975), Kazio Bradūno (1985) poeziją bei Antano Škėmos (1979) ir Kosto Ostrausko (1984) vėlesniąją dramaturgiją garsino Ž. Bilaišytės vardą. Poetė gebėjo intuityviai atrasti pačius tiksliausius, esmę atskleidžiančius žodžius ir įvaizdžius, kurti svarią literatūros kritiką. Dar 1973 m. kultūros žurnale „Metmenys“ (Nr. 26) publikuotoje studijoje „Liūnės Sutemos daiktai ir žodžiai“ autorė pateikia išsamią Liūnės Sutemos poetinio kelio – nuo pirmojo poezijos rinkinio „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955) iki 1973 m. pasirodžiusio „Badmečio“ apžvalgą. Pagrindiniu nagrinėjimo aspektu kritikė pasirenka poetinėmis priemonėmis ieškomą ir tuo pat metu kuriamą Liūnės Sutemos saviidentifikaciją – pasak studijos autorės vieną svarbiausių Liūnės Sutemos poezijos procesų.

Ž. Bilaišytės eilėraščiai, kritika, dalyvavimas literatų renginiuose, spaudai rašyti straipsniai turėjo aiškų tikslą. Be rašytojui būtino dalijimosi savo kūryba, ji jautė ir atsakomybę rašyti lietuviškai, saugoti tautinę tapatybę, nors tai daryti ir nebuvo paprasta. 1985 m. rugsėjo 5–8 d. vykusio 32-ojo organizacijos „Santara–Šviesa“ suvažiavimo metu skaitytame pranešime „Ieškant prasmės: kalba, istorinis palikimas ir tikrovė“ Ž. Bilaišytė taikliai įvardijo didįjį lietuvių kilmės, bet jau užsienyje gimusių jaunųjų išeivių rašytojų rūpestį: „o tada, kai lietuviškai rašančio siela nebesijaučia „kylanti iš Lietuvos žemės“, kai žodžiai ir galvosena, kurie kasdien apipavidalina tikrovės patirtis jau nebe „lietuviški“, tada pakertamas pats įsitikinimas, kad lietuviškai rašyti yra vertingas užmojis. Tada iš tiesų lietuviškai rašančių poetinė, literatūrinė kalba tampa vertimu iš kitos kalbos“. Visgi savikritiškumas ir sudėtingos savosios tapatybės paieškos nesutrukdė Ž. Bilaišytei tapti trumpai, bet ryškiai žibėjusia žvaigžde išeivių literatūros padangėje.

Gegužės mėnesį Živilė Bilaišytė (1951–1991) būtų minėjusi 70-ties metų jubiliejų.

  Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Arūnė Jefremova