Rašytojo ir vertėjo Viktoro Katiliaus (1910–1993) parengtas Karolinos Praniauskaitės (1828–1859) kūrybos vertimų ir jos pačios verstos poemos „Žalčio motė“ perrašyto teksto rankraštis (datuojamas 1973–1974 m.) su kapo Utenoje piešiniu – vertingas eksponatas, atspindintis žemaičių žemės poetės, lietuviškąja Sapfo, Deotyma vadintos rašytojos kūrybą. 

K. Praniauskaitė kūrė jausmingas eiles, rėmėsi klasikine įvaizdžių sistema. Nors gyvendama toli nuo kultūros centrų, atkampiose Kauno gubernijos vietose, poetė sekė literatūrinį gyvenimą: asmeniškai pažinojo Juzefą Ignotą Kraševskį (1812–1887), jo buvo vadinama „Žemaičių gegute“ („Zuzula żmudzka“), palaikė ryšius  su Vladislovu Kondratavičiumi-Sirokomle (1823–1862), praėjus keliems mėnesiams po Adomo Mickevičiaus (1798–1855) mirties, dedikavo jam eilėraštį „Rauda” („Tren”). K. Praniauskaitės kūrybai būdingas egzaltuotas liūdesys (nėra ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio), iš preromantikų laikų ateinantis pasaulio regėjimo būdas: „Kad ir kaip ten būtų, ir mes turime savo Deotymą¹, tiesa, ne improvizatorę, bet kuklią, tikrai įkvėptą poetę. Jau kuris laikas su savo jausmingais eilėraščiais mus supažindina jauna panelė Praniauskaitė. Nuo vaikystės graudi ir melancholiška, savo kaimo nuošalėje negalėjo suprasti balso, kuris, verždamasis iš jos krūtinės, kreipė mintis į kitą, nepažintą, pasaulį.“ (Michał Balinski, Listy z nad brzegόw Krożenty. List 1 (dokończenie), Gazeta Warszawska 203, p. 5–6; vertimas R. Griškaitės) 

Poetės kūrybinį palikimą sudaro eilėraščių rinkinys lenkų kalba „Dainelės“² („Piosneczki“) (1858), eiliuotas pasakojimas „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ („Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi“) (1856) ir J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištraukos „Žalčio motė“ vertimas į lietuvių kalbą (1859). V. Katiliaus platus filologinių interesų laukas neleido pro akis praslysti kiek primirštai XIX a. poetės kūrybai. Leono Gudaičio pastebėjimu, „Mokslinis gilinimasis į XIX amžių paskatino rašytoją eiliuotai išversti visą kitakalbę lietuvių poetų kūrybą. Lenkiškąją Valiūno, Gadono, Praniauskytės, Baranausko, Maironio poeziją jis stengėsi perkurti su lietuviško jų žodyno autentika, kad nepasikeistų tekstas ir būtų išlaikyta ritmika.“ (L. Gudaitis, Nesugrąžinami metai, V. Katilius, Židiniai ir žmonės, Vilnius, 1997, p. 452) V. Katilius, kruopščiai išstudijavęs poetės biografiją, vartojo Žemaitijoje prigijusią pavardės formą „Praniauskytė“. 

Nepublikuotame K. Praniauskaitės poezijos vertimo rankraštyje gausu išnašų-komentarų, kuriuose V. Katilius poetės kūrybą susieja su platesniu kontekstu, interpretuoja atskirus eilėraščius. Išnašoje prie eilėraščio „Kapinės“ („Cmentarz“) V. Katilius pateikia literatūrinį liūdesio „melancholijos mados“ kontekstą. Remiasi Lauryno Ivinskio publikuotu Edvardo Jungo (1681–1765) filosofinių eilių „Nakties mintys“ vertimu. V. Katilius lygina škotų poeto Džeimso Tomsono (1700–1748) eilėraščių rinkinį „Metų laikai“, rusų rašytojo N. M. Karamzino (1766–1826) eilėraštį „Kapinės“ ir K. Praniauskaitės kūrybą. Daroma prielaida, kad „melancholijos mada“, kaip ir poetės mėgtas itališkosios-prancūziškosios bastardos rašto stilius, iš XVIII a. pasiekė XIX a., t. y. poetės gyvenamąjį laiką.

V. Katilius, siekdamas priartinti eilėraščių vertimą prie K. Praniauskaitės kalbinės jausenos, tekste palieka nemažai slavizmų (kvietkai, skarbai, viera, aniolai, fijolka, strielčius ir kt.), daug kur nominavimui renkasi daiktavardį motė, vos kelis kartus – motulė, o kitų liaudies tradicijoje įprastų formų (motutė, motinėlė ir pan.) nevartoja. Eilėraščio „Liūdesys (pagal Heinę)“ („Smutek. Mysł z Hejnego“) vertime pavartotas žodžių junginys aušrelei pasvydus – taikli aliuzija į Antano Strazdo eilėraštį „Pasvydo“, o poemos „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ vertimo stilistika artima A. Strazdo giesmei „Pulkim ant kelių“. Rankraštinėje K. Praniauskaitės eilių vertimo į lietuvių kalbą knygoje V. Katilius pateikia vertingų literatūrologinių komentarų. Prie 33-uoju numeriu pažymėto eilėraščio „Krakaviakas“ („Krakowiak“) pateikiama originali prielaida, kad 32-asis rinkinio „Giesmelės“ eilėraštis „Mazurka“ („Mazurek“) ir 33-asis eilėraštis yra ne poetinė improvizacija ar imitacija, o greičiausiai lenkų autorių kūrinių perdirbiniai. Pasak V. Katiliaus, tokių perdirbinių, kurių rimavimo būdas pritaikytas šokių kompozicijoms, tradicija siekia F. Šopeno (1810–1849) ir S. Moniuškos (1819–1872) laikus. Po 45-uoju eilėraščiu „Rauda, arba Motulės sapnas“ („Tren czyli sen Matki“) hipotetiškai aptariamas K. Praniauskaitės ir Dionizo Poškos (1746–1830) giminystės ryšys.

Eilėraščio „Sapnas apie Marilką“ („Sen o Marylce“) melodikoje ir įvaizdžių sistemoje V. Katilius įžvelgia trenų tradiciją. Pažymi, kad panaši, tik ne tokia egzaltuota, minties raiška būdinga lenkų baroko epochos poetų Jeronimo Morštyno (1581–1632) ir Stanislovo Morštyno (po 1623–1725) tekstams. Konstatuojama, kad K. Praniauskaitė buvo gerai susipažinusi su lenkų literatūroje gyvavusia trenų tradicija³, savo ištakomis siekiančia Horacijų, Ovidijų ir Katulą. 

Pastabus V. Katiliaus žvilgsnis neaplenkia ir „lenkų renesansinės poezijos stulpo“ Jano Kochanovskio (1530–1584). Po 42-uoju eilėraščiu „Rauda, mirus Stasiui“ („Tren. Śmierć Stasia“) pateikiamas išsamus komentaras, padedantis nustatyti tradiciją, formavusią K. Praniauskaitės literatūrinę pasaulėvoką: „Galėjo J. Kochanovskio „Trenai“ būti paskatinamuoju akstinu ir K. Praniauskytei, tuo labiau, kad K. Praniauskytės raudos išlaikytos visai J. Kochanovskio superjautriuose tonuose. Taip, kaip K. Praniauskytė aprauda savo Stasių ar Marilką, prieš daugmaž 300 metų apraudojo savo numylėtąją trejų metų dukrytę Uršulę (paskui kurią netrukus į kapus nuėjo ir antra jo duktė Ana).“ ⁴ 

V. Katilius pateikia įdomią K. Praniauskaitės atsigręžimo į lietuviškas šaknis versiją. Ištakų reikėtų ieškoti Švėkšnoje, kurioje kunigavo poetės brolis Otonas Praniauskas, 1848 m. vietos kapinėse palaidojęs rašytoją Simoną Stanevičių (1799–1848). Švėkšna, Jurgio Platerio dėka, buvo tapusi lietuvybės ir lietuviškų leidinių epicentru, per brolį galėjusiu stipriai paveikti K. Praniauskaitę. Mykolas Biržiška (1882–1962) yra pateikęs prisiminimų apie poetės kūrinius lietuvių kalba ir jų spėjamą likimą: „Sakoma, girdi, ji rašiusi „Birutės poemą“, tačiau paskutinę valandą prieš mirtį liepusi motinai tuojau pat, prie jos akių, sudeginti visą rankraščiuose užsilikusią kūrybą. Nėra abejonių, kad suliepsnojusių kūrinių tarpe buvo nemažai lietuvių kalba rašytų dalykų, kurių tuomet spausdinti nebuvo kur.“ („Iš Barono poezijos“, 1924 m.).  

Atskirą K. Praniauskaitės eilėraščių grupę sudaro kūriniai-akrostichai ir tokie, kurių pavadinimuose ar dedikacijose nurodomi įvairių asmenų inicialai. Toks kūrinių priskyrimo asmenims būdas – gana populiari XIX a. poezijos tendencija. V. Katiliaus nuomone, „inicialai tegali būti išaiškinti turint po ranka detalų (bent jau Telšių pavieto) gyventojų, dvarelių, kiemų išsidėstymą.“ Remdamasis Vaižganto prisiminimais, rašytojas nustatė, kad du eilėraščiai, pavadinimu „Akrostichas“ („Akrostych“), buvo skirti poetės draugėms Anelei ir Viktorijai Račkauskaitėms, Varnių kunigų seminarijos dėstytojo Jeronimo Kiprijono Račkausko (1825–1889) seserims. Pasak J. Tumo-Vaižganto, J. K. Račkauskas buvo išlaikęs angelišką, serafimišką⁵ sielą. Jam K. Praniauskaitė paskyrė eilėraštį „Atminimas iš šv. Jeronimo gyvenimo (skirta gerb. kun. Jeronimui R.)“ („Pamiątka z życia ś. Hieronima. Ofiarowana czcigodnemu Ks. Hieronimowi R.“). 

Rankraštinės knygos pabaigoje V. Katilius pateikia glaustą lyginamąją K. Praniauskaitės ir poeto Antano Klemento (1756–1823) kūrinių leksikos analizę: aptariami dažniau pasitaikantys skoliniai, tarmybės, išryškinamas žodžių darybos savitumas. Visa tai rodo V. Katilių buvus išskirtinės erudicijos literatu ir intelektualu, puikiai išmaniusiu XX a. trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių kontekstą, XIX a. lietuvių literatūros padėtį ir raidos kryptis. 

¹Deotyma (tikr. Jadvyga Luščevska) (1834–1908) lenkų poetė romantikė. XIX a. antroje pusėje jos kūryba plito Lietuvos dvaruose. Iš jos kūrybos K. Praniauskaitė, manoma, perėmė patosą, patriotinę patetiką, etinius orientyrus. Deotymai dedikavo kelis savo eilėraščius.  

²Pati poetė savo eilėraščius vadindavo dainomis arba raudomis (trenais).

 ³Vakarų krikščionių giesmių (raudų) giedojimo tradicija, vėliau įgavusi poetinę išraišką.

⁴ Kalba netaisyta – J. J.

⁵Serafimas – dangiškoji būtybė, krikščioniškoje angelologijoje užimanti aukščiausiąją vietą.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas dr. Jonas Jonušas.