Lituanistikos plėtrai tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo didelę reikšmę turėjo senųjų kalbų žinovai, dėstę Vytauto Didžiojo universitete, pokariu jie sudarė Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros branduolį (M. Račkauskas, J. Dumčius, R. Mironas ir kt.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose saugomi iškilaus klasikinės filologijos atstovo, vertėjo ir pedagogo Leono Valkūno (1914–1990) laiškai Antanui Dambrauskui (1911–1995), kuris akademinės karjeros tęsti neturėjo galimybių dėl Antrojo pasaulinio karo fone susiklosčiusios politinės situacijos, 1931–1932 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, kurioje tobulino įgytas lotynų kalbos žinias, vėliau mokslus tęsė Vytauto Didžiojo universitete. 1945 m. A. Dambrauskas represuotas, grįžęs iš tremties, apsistojo Druskininkuose, kur dirbo vaikų sanatorijoje ir atliekamu nuo pareigų atlikimo laiku vertė klasikinius autorius ir Senąjį Testamentą.

Įdomus L. Valkūno 1972 m. rašytas laiškas A. Dambrauskui į Druskininkus. Jame pateikiama svarbių detalių apie Homero vertimą į lietuvių kalbą, spaudai rengiamą A. Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istoriją“, lotynų kalbos vadovėlį ir išsamią Marcelino Ročkos studiją apie iškilų humanistą Mykolą Lietuvį. L. Valkūnas labai vertino laiško parašymo metu A. Dambrausko atliekamą Homero vertimą į lietuvių kalbą. Su vertimo fragmentais greičiausiai jau buvo susipažinęs anksčiau, nes L. Valkūnas pabrėžia tikslesnius ir lietuvių kalbai būdingus (A. Dambrausko pasiūlytus) homeriškus epitetus. Laiške minima Homero vertimo tradicijos sąvoka, vedama nuo Jeronimo Ralio (1876–1921), pirmojo vertėjo, pristačiusio „Odisėją“ ir „Iliadą“ lietuvių kalba. Užsimenama apie leidybos problemas, tačiau L. Valkūnas neabejoja, kad naujas Homero vertimas išvys dienos šviesą („Odisėja“ buvo išleista 1979 m., o „Iliada“ 1981 m.). Taip pat paminėtas A. Kašinskaitės (laiške įvardytos Nastute) Salustijaus vertimas į lietuvių kalbą (išleistas 1973 m.).

Laiške vietos skiriama ir naujiems savo ir katedros darbuotojų darbams aptarti. Vienas jų – Marcelino Ročkos studija apie Mykolą Lietuvį (išleista tik 1988 m.). L. Valkūno glaustai aptariami lotynų kalbos vadovėlio rengimo darbai. Recenzentams patarus, nuspręsta sutrumpinti jo apimtį, atsisakant kai kurių tekstų. Dėl tos priežasties teko keisti ir vadovėlio pabaigoje pridedamus žodynėlius. Problema tapo ir lotyniško teksto surinkimas. L. Valkūnas pažymi: „Nemaniau, kad parašyti vadovėlį taip keblu, tiek daug darbo... Kai kurias dalis jau apdorojome, bet sunku rasti mašininkę, nes retai kuri sugeba paskaityti lotyniškai, o spausdinti labai neįgudusios...“

Pabaigoje L. Valkūnas užsimena apie gautą laišką iš Augsburgo. Laiško autorius įvardytas Antanu R. Sulyginus turimus duomenis, galima teigti, kad minėtas asmuo yra vertėjas, filologijos daktaras Antanas Rukša (1900–1980), 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją. A. Rukšos asmenybė įdomi. Jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. 1933 baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą tęsė studijas Vienos universitete. 1939–43 dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete. Vokietijoje mokytojavo vokiečių ir lietuvių mokyklose. A. Rukša išvertė Sofoklio „Tragedijas“ (su A. Venclova, 1939), Vergilijaus „Eneidą“ (1965), „Bukolikas“, „Georgikas“ (1975 ir 2015), 16–18 a. Lietuvos poetų, rašiusių lotyniškai, kūrinių. Paskelbė straipsnių apie antikos rašytojus, iš Lietuvos švietimo, kultūros istorijos. Tęsdamas K. Ališausko pradėtą Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją parašė atsiminimų apie Lietuvos ir Lenkijos karinius konfliktus po Pirmojo pasaulinio karo (knyga „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1918–1920“, dalys 2 ir 3, išleista 1981–82).

L. Valkūno laiške minimi Jonas Dumčius (1905–1986), Benediktas Kazlauskas (1909–1995), Marcelinas Ročka (1912–1983), Anastazija Kašinskaitė (1926–1979) daug nusipelnė pristatydami skaitytojams antikos autorių kūrinius lietuvių kalba. Minėti asmenys vienaip ar kitaip buvo susiję su Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedra, kuriai laiško parašymo metu, t. y. 1972 m., vadovavo L. Valkūnas. Dar prieškariu užsimezgusi A. Dambrausko ir L. Valkūno pažintis tęsėsi iki gyvenimo pabaigos. Savo išgyvenimus ir prisiminimus A. Dambrauskas aprašė knygoje „Viskas praeina“ (1991 m.).

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas