Sausio 3-ąją minėjome poeto, politinio kalinio, tremtinio Leonardo Matuzevičiaus (1923–2000) 100 metų sukaktį.
Gimęs ir augęs išsilavinusių, knygas vertinusių tėvų namuose Krinčine, L. Matuzevičius 1941 m. baigė Biržų gimnaziją ir gyventi liko Biržuose. Įsidarbino sąskaitininku savivaldybėje, bet domėjosi kultūrine veikla, literatūra, nuo gimnazijos laikų savo kūrybą skelbė spaudoje – žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Karys“, laikraštyje „Biržų žinios“. Nesvetima buvo ir teatrinė veikla, dalyvavo kuriant Biržų teatrą ir suvaidino mokyklos direktorių K. Binkio pjesėje „Atžalynas“. Vėliau dirbo mokytoju.
Lietuvą vėl okupavus sovietams, 1945-aisiais, Kupreliškyje mokytojaujantis L. Matuzevičius areštuojamas ir už spausdintus eilėraščius ir patriotinę veiklą vokiečių okupacijos metais nuteisiamas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Pradžioje kalintas Panevėžio ir Lukiškių kalėjimuose, vėliau išsiųstas į Intos lagerius Archangelsko srityje. Ten laukė beprotiškos katorgos sąlygos, pažeminimas, badas, šiaurės speigas, sunkus fizinis darbas. Intoje kalėjo apie trisdešimt tūkstančių politinių kalinių, neturinčių teisės net laiško artimiesiems parašyti. Tad nenuostabu, jog dažnas susikaupusį skausmą ant popieriaus skiautės ar beržo tošies išliedavo eilėmis. Žinoma, rankraščius stropiai slėpė, kad jų nerastų per kratas, dažnai eilėraščius įsimindavo, rankraščius sunaikindami. Intoje kalintys lietuviai netgi subūrė slaptą literatų būrelį ir sugebėjo parengti septyniolikos narių kūrybos rankraštinę antologiją „Benamiai“, savo asmenybes slėpdami po slapyvardžiais. Turėdamas polinkį kūrybai, eilėraščius rašė ir L. Matuzevičius, pasirašydamas slapyvardžiu Linas, kurio poezijai būdingi gausūs tautosakiniai įvaizdžiai, asmeniniai išgyvenimai siejami su dramatiška tautos būtimi, žadinama laisvės vilties teikianti tautos istorijos atmintis, vyrauja tremties, kalinių buities vaizdai, ryškūs tėvynės ilgesio motyvai.
1955 m. L. Matuzevičius išleistas iš lagerio, tačiau dėl tebegaliojančio tremties įstatymo grįžti į Lietuvą galėjo tik 1956 m. Laisvesnėse sąlygose gyvenę kūrėjai organizuodavo literatų slaptus susibūrimus, kuriuose skaitydavo ir aptardavo savo kūrybą.
Interneto svetainės lankytojams pristatome L. Matuzevičiaus kūrybinį rankraštį, kuriame trys eilėraščiai, parašyti Intoje 1952 metų pavasarį ant nedidelio languoto popieriaus lapo: „Prisikelt“, „Spindulėlis“, „Tiktai aš negrįžau“. Eilėraščiai sunumeruoti, tarsi eilėraščių ciklas, neturintis bendro pavadinimo, po kiekvienu užrašyta sukūrimo data. Posmai nesunkiai įskaitomi, rašyti mėlynos spalvos rašalu abiejose lapo pusėse, yra vienas kitas taisymas. Juose – tėvynės, artimųjų ilgesys, Sibiro realybė, svajonės ir neviltį keičianti viltis.
Pirmasis eilėraštis „Prisikelt“, parašytas 1952 m. kovo mėn.:
Naktį griaus, naktį lis,
Ankstų rytą įslys
Kambarėlin šviesos spindulys,
Toks baltutis, smagus šokinės,
Veidą tau glamonės.
Putinėlis sužels,
Tau į langą pabels
Nykų žvilgsnį pakels,-
Akys raibs, bus šviesu –
Vien žiedai lig dausų...
Tu išeisi laukan
Vėjas siūbtels veidan,
Susiimsi ranka už širdies,-
Ją nugels, nuskaudės:
Ant upelių, griovių
Lieptų, tiltų kovų
Pastatytų kadais nebebus –
Pavasaris švilpaus ir ūš
Ir brisi suklupdamas tu
Melsvųjų upelių sriautu,
Nors viena šakele dar suželt –
Prisikelt, prisikelt!
Antruoju numeruotas eilėraštis „Spindulėlis“ parašytas balandžio mėnesį, trečiuoju – eilėraštis „Tiktai aš negrįžau“, parašytas gegužę.
Du šio rankraščio eilėraščiai – „Tiktai aš negrįžau“ (pavadinimu „Tėviškės pavasaris“) ir „Prisikelt“ buvo paskelbti tremtinių rankraštinėje antologijoje „Benamiai“, tad natūraliai jie buvo paskelbti ir L. Gudaičio 1989 m. sudarytoje antologijoje. Eilėraščiai publikuojami nesilaikant rankraštyje esančios numeracijos.
Grįžęs iš tremties, L. Matuzevičius skelbti kūrybos negalėjo, baigęs Kauno technologijos technikumą, dirbo elektriku, meistru verpimo fabrike, gyveno Viečiūnuose netoli Druskininkų.
L. Matuzevičiaus kūryba į lietuvių literatūrą sugrįžo tik Atgimimo laikotarpiu. Jo eilėraščiai 1989 m. publikuoti antologijoje „Benamiai“. Sekančiais, 1990-aisiais, išleista Viktorijos Daujotytės, Vytauto Kubiliaus ir Jono Strielkūno parengta solidi poezijos antologija „Tremtinio Lietuva“, kurioje taip pat publikuojama L. Matuzevičiaus poezija.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė