Prisimindamas gimnazijos dienas išeivių rašytojas, literatūros kritikas, redaktorius, dailininkas Paulius Jurkus (1916–2004), jau gyvenęs Niujorke, laiške gimnazijos draugui Aleksandrui Radžiui 1957 m. sausio 21 d. rašė: „Mielas Aleksai, ačiū tau už sveikinimus, ačiū už prisiminimą. Su tavo vardu iškilo Telšiai, anų metų romantika ir „6 žaros“. Dieve, kaip tai gražu ir kaip nūnai nutolę. Buvome dar vaikai, svajojom vaikiškai, o gyvenimas buvo didelis kaip Masčio ežeras. Jis lamdė mus, mėtė, bet nesugriovė brangių prisiminimų. Ir liks jie visada gražūs, liks anų dienų draugai brangūs, sustoję vaikiškose porose, pasiėmę dalį jaunystės. Liks anos gatvės, kuklios gatvės gražiausiom alėjom, visa liks mūsų gėlai ir grožiui.“
P. Jurkaus rinkinyje ir yra saugomas nedidelis ranka rašytas laikraštėlis „Šešios Žaros“, tapęs bibliografine retenybe. Tai Telšių vysk. Motiejaus Valančiaus gimnazijos literatūros mėgėjų būrelio „Šatrijos raganos“ laikraštėlis. Jį 1933 m. inicijavo, prie jo parengimo ir išleidimo darbavosi P. Jurkus. Šiame 1936 m. surašytame leidinyje skelbiama trejų metų veiklos apžvalga; eilėraščiai, tekstas, skatinantis rinkti tautosaką ir ją užrašinėti, jaunųjų kūrėjų skyriuje – esė apie pavasarį ir kt. Apžvelgdamas gimnazistų literatūrinę veiklą P. Jurkus rašė: „Pirmieji 1933/34 būrelio darbo metai pasirodė našiausi. Išdygę iš 6 grūdų į 50 narių būrelį, turėdami savy stiprokų jėgų, literatūros mėgėjai dirba „išsijuosę“. Išleidžia penkis numerius „Šešių Žarų“ laikraštėlio, surengia literatūros vakarą, du literatūrinius teismus, įvyksta daug giliai atminty įstrigusių gražių susirinkimų. <...> Kūrybinės jėgos išsiveržia visu savo gražumu1935/36 būrelio darbo metais. Tais pačiais metais su didžiausiu entuziazmu dygsta įvairių įvairiausios kuopelės, sekcijos, būreliai. <...> Sudaromas platus daug ką apimantis veikimo planas, valdyba stengiasi grąžinti būrelį į pirmųjų metų gyvavimo vėžes. Atgimsta „Šešių Žarų“ laikraštėlis, surengiamas Vaičaičio minėjimas, literatūrinis teismas, būrelis siunčia žmones, savo kūrybą į viešus literatūrinius vakarus: į Žmogaus Globos dr-jos vakarą (Jurkus, Radavičius, Daukantas) ir į Mažeikius (Radavičius, Jančauskaitė, Jurkus). Būrelis taip išsiplečia ir skaldosi į du būrelius. Energingos būrelio valdybos dar labiau pagyvina susirinkimus, įnešą naujų dalykų į susirinkimų programas.“
P. Jurkus 1936 metais baigęs gimnaziją, pasirinko studijas Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete, nes jau gimnazijoje skelbė savo kūrybą laikraščiuose, žurnaluose, buvo įvertintas žurnalo „Naujoji Romuva“ premija. Jo viešo kūrybinio kelio pradžia „Ateityje“ ir „Ateities spinduliuose“. Universitete įsiliejo į „Šatrijos“ ateitininkų draugiją, uoliai lankė profesoriaus V. Mykolaičio-Putino literatūros seminarą, priklausė išskirtiniam šešetukui. Profesoriaus globoje parašė ir apsigynė diplominį darbą „Impresionizmas ir A. Vaičiulaičio Valentina“. Sėkmingai išlaikęs egzaminus ir puikiai apsigynęs diplominį darbą 1943 baigė universitetą.
1944-aisiais išvykęs iš Lietuvos, puoselėjo lietuvybę, redaguojant „Ateitį“, „Aidus“ ir daugiau nei 40 metų – laikraštį „Darbininkas.“ Rašytojo archyviniame rinkinyje yra gausybė kūrybinių rankraščių, užrašų, nemažai sąsiuvinių su piešiniais, eskizais, bandomaisiais etiudais, paveikslai. P. Jurkus rašė eilėraščius, noveles, apsakymus, išleido vieną romaną. Debiutavo Vokietijoje savilaide poezijos knyga „Namų ugnis“ (1945). JAV išėjo poezija ir proza: „Pavasaris prie Varduvos“ (1954); „Ant Vilnelės tilto“ (1968); „Juodvarniai“ (1975); „Kai Vilniaus liepos žydi“ (1985); „Klevai prie vartų“ (1993) ir romanas „Smilgaičių akvarelė“ (1957). Literatūros kritikai Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, Antanas Vaičiulaitis, Stasys Santvaras, Kazys Bradūnas ir kt. palankiai vertino jo kūrybą.
S. Santvaras išryškino rašytojo charakteringiausius bruožus: „...beveik niekada neišnyksta šypsenos žiburėliai jo apvaliame veide. Miela pabrėžti, kad tie žiburėliai atspindi Pauliaus dvasios taurumą ir šilumą, jautrią žmogišką ir bičiulystės ištikimybę. <...> Tai giedrios sielos, nuolat besišypsantis žemaitis. <...> Jis yra nuoširdus draugas, be atvangos spinduliuojąs dvasine giedra, kiek man teko pastebėti, ir žmonės nėra linkę nuo jo šypsenų nusigręžti. Iškalbus, galima sakyti, auksaburnis, paskubom galįs suorganizuoti pašnekesį, kuriame sužvilgės dalyko išmanymas ir erudicija. <...> Dailiojoj prozoj Paulius Jurkus nardo, kaip sakalas aukštoj padangėj. Jo pasakojimų kalba yra išdailinta ir išgryninta, sklandi ir skambi, stilius lengvas, lakus. Ir žmogų jis pažįsta, ir jo sielos gilumon sugeba pasinerti.“ Pats rašytojas trumpai apibūdino savo siekius: „Mėgstu praeitį, nupūsti nuo jos dulkes, kad ir kiti ją pamatytų, suprastų: kokia graži ir didinga buvo mūsų istorija. Praeitį su jos miestais, su visokiom išdaigom ir istorijom atnešiau ir įdėjau į Lietuvos rankas.“
Parengė muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė