1915 metais Kaune „Saulės“ draugija įsteigia I katalikišką lietuviškąją gimnaziją. Pirmuoju direktoriumi paskiriamas Pranas Dovydaitis (1886-1942) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas. Gimnazijoje jis – ne tik vadovas, subūręs veiklių ir profesionalių mokytojų kolektyvą, bet ir lietuvių kalbos ir literatūros, visuotinės istorijos, filosofijos propedeutikos mokytojas. Dirbdamas gimnazijoje tuo pat metu leido pedagogikos žurnalą „Lietuvių mokykla“.

Veiklumu neatsiliko ir mokiniai, 1920 m. įkūrę „Gamtos tyrinėjimo bei folkloro draugiją“ ir pradėję leisti rankraštinį laikraštėlį „Paparčio žiedas“. Pirmojo numerio prakalboje numatyti tikslai: „rinkti augalų ir vabzdžių rinkinius, jų vardus ir folklorą,<...> kadangi mūsų draugijos tikslas liečia daugiausiai gamtą, tai ir laikraštėlyje, rodosi turėtų būti daugiausiai gamtos dalykai. Bet mes nutarėme, kadangi vienas mokslas yra per daug sausas, pridėti dar literatūros...“.

Po tikslų apibrėžimo – „Atsišaukimas į moksleivius“, kuriame jie raginami rinkti augalų, vabzdžių, iškamšų, skeletų rinkinius, biologinius preparatus, kaip vaizdinę medžiagą mokslui, užrašinėti floros ir faunos pavadinimus, kad mokslininkams nereikėtų jų sugalvoti, kas padidintų „mokslo turinio knygų skaičių“. Kitas labai svarbus darbas: „tarp žmonių yra labai daug dainų, pasakų, mįslių, patarlių, priežodžių. Tie visi dalykai vis labiau nyksta. Tiktai seni žmonės jų kiek daugiau atsimena, jaunesni, mados pasilaikydami, daugiausia naujų dainų mokinasi. Liaudyje tų dainų yra labai daug, bet reikia skubėti jas rinkti, nes tas brangus mums turtas gali visai dingti“.

Visą šitą darbą siūloma atlikti per atostogas, mokiniams išsivažinėjus į namus po visą Lietuvą, kad būtų apimtas ne vienas kitas valsčius, o visa Lietuva. Redakcija ragina į draugiją stoti tuos mokinius, kuriems rūpi „pakelti Lietuvoje mokslas ir neduoti išnykti mūsų brangiajai liaudies literatūrai“. Programa išties su užmoju ir tautos reikalų rūpesčiu, su jaunatvišku įkarščiu ir entuziazmu.

Antrame „Paparčio žiedo“ numeryje paskelbti „Tėvynės pažinimo draugijos įstatai“ su jos tikslais, įgyvendinimo priemonėmis: nariu galima tapti tik nuo 12 metų, išvardintos narių teisės ir pareigos, galimi rėmėjai, stojamasis mokesčio dydis ir neturtingųjų atleidimas nuo jo, organizacijos veikla ir galima jos likvidacija.

Organizacijos laikraštėlio platinimas vyksta labai rimtai – moksleiviai kviečiami užsiprenumeruoti leidinį, prenumeratos kaina nuo 7 iki 9 auksinų, numerio kaina – 3 auksinai.

Leidinys iliustruotas ranka tuo pačiu violetiniu rašalu, kaip ir rašytas tekstas. Tautosaka rinkta moksliniais principais – rinkėjas, užrašydavo pateikėjo vardą ir pavardę, vietą ir laiką, nurodydavo savo duomenis. Daugelis straipsnelių pasirašyti tik inicialais. Žavus skyrelis „Burtai“, nors tai tiksliau galima būtų įvardinti prietarais (pvz. „Jeigu gaidys iš vakaro gieda, bus atmaina oro“, „Jei ant kaladės pasidėjęs prausiesi, tai rankos sutrūksta“). Surinktos dainos, publikuojami draugijos tikslus atitinkantys straipsneliai, yra net verstinės literatūros: Egipto legenda, Selmos Lagerfel „Ten kur buvo garsus miestas Kingachela“, „Miško karalienė“ ir t. t.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi keturi „Paparčio žiedo“ rankraštiniai numeriai: 1920 metų numeriai 1 ir 2, 1921 metų sausio ir balandžio mėnesių numeriai. Ne visų jų vienodai pagailėjo laikas, praėjo 100 metų, rašalas kai kur neįskaitomai išbluko, autoriai taip pat palikę šią žemę, bet jų siekius ir viltis vis dar galime atsekti.

Viena iš įdomiausių publikacijų mokinio J. Lazausko „etnografijos ir žmogotyros“ pranešimas „Kruonio valsčiaus aprašymas“. Praleidžiant vietos, dirvos, upių ir ežerų aprašymus, pateikiu dalį teksto, kaip pakitusios per 100 metų būties ir kalbos pavyzdį: „Kadangi labai didelių miškų nėra, tai ir žvėrių didelių nėra. Seniau, dar apie 50 m. atgal, žmonės pasakoja buvus čia miškuose dar meškų, šernų ir kitų didelių žvėrių. Šernų ir dabar dar kaip kur pasirodo, bet meškų jau visai nėra. Vilkų dar randasi tankiai. Daugiausiai yra kiškių, lapių, voverių ir barsukų! Be to dar vasaromis tankiai pasirodo stirnų. Smulkiųjų paukščių yra daugybės. Iš didžiųjų pažymėtini:  vanagas, varna, pelėda, šarka, kranklys (juodvarnis), kėkštas ir kurapka.

Žmonių tikro skaičiaus pasakyti negalima. Vidutiniškai gi, vienam varstui pripuola apie 45–50 gyventojų. Tautų atžvilgiu žmonės skirstosi į kelias dalis. Daugiausia yra Lietuvių (apie 75 %), lenkų, kurie yra tankiausia dvarininkai ir sulenkėję lietuviai jų kumečiai, apie 10-12 %, rusų  nedaugiau 6 %, žydų apie 5 %, keletas totorių, vokiečių ir kitų. Lietuviai ir lenkai – visi katalikai, dalis rusų yra „Raskolnikai“ – iškrypę iš stačiatikių tikybos, totoriai – Mahometonai, vartoję tankiausia lenkų kalbą.

Lietuvių kalba – lietuviška, bet labai sulenkinta ir surusinta. Ne tik tarmė, bet ir atskiri žodžiai tankiai pasitaiko grynai lenkiški arba rusiški. Pav., Padlaga, uvožnas, atvožnas, žraninas, žėdnas ir kiti.

Svarbiausiais žmonių užsiėmimas – Žemės darbas. Juo užsiima beveik visi lietuviai ir lenkai. Sėja daugiausia rugius, mažiau – avižas, miežių, žirnių, derlingose vietose – kviečius; sodina daug bulvių, mažiau kopūstų, burokų ir kitų daržovių. Apskritai ūkininkai neturtingi. Vidutiniškai ūkininkas turi 10–12 deš. žemės. Bet po truputį verčiasi gyvuliais, o žiemą miškais. Žemę ligšiol dirbo medinėmis žagrėmis (arklais) ir akėčiomis.

Bet dabar jau visur pradeda dirbti plūgais, drapakais ir kt.      

Rusai tankiausiai yra „Kiaulių kupčiai“, totoriai verčiasi odų išdirbimu. Beveik visa prekyba žydų rankose. „Samagonkos“ varymas plačiai vyksta.      

Žmonių apsišvietimas iki didžiojo karo žemai stovėjo. Tiesa prieš karą buvo ir Kruonyje įsteigta rusų dviklasė mokykla, ir jau daugelis ją ėmė lankyti. Dabar jau ne tik į lietuvių liaudies mokyklas leidžia vaikus, bet dar į aukštesnesias mokyklas pradeda leisti mokytis. Liaudies mokyklų valsčiuje yra apie 15.

 Kruonis. 26/III-20 m.“

 /kalba netaisyta/

Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinių saugotoja Daiva Gaižauskienė