Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938) daugiausia rašė didaktinio, auklėjamojo pobūdžio prozos vaizdelius ir eilėraščius vaikams, kurie praskaidrindavo jų pamokėles, gražiais pavyzdžiais skatino tapti geresniais, doresniais, protingesniais. Dirbdamas mokytoju pastebėjo, kad vaikams labai stinga ne tik lietuviškų vadovėlių, bet ir įdomesnių grožinės literatūros skaitinių. Taip K. Sakalausko-Vanagėlio rūpesčiu buvo parengta ir išleista ne tik piešiniais iliustruota „Aušrelė“ ( 2-jų dalių vadovėlis Lietuvos mokykloms), bet išėjo  ir „Vaikų šaltinėlis“ su  paties rašytojo apsakymais bei eilėraščiais. Šiuos vaikų susidomėjimo sulaukusius skaitinius išleido ,, Aušros“ knygynas Kaune 1918–1927m. Liudos ir Jono Raupių knygynas „Aušra“ buvo įsikūręs Laisvės al.52 (dabar Laisvės al. 76). Turėjo sandėlius ir Vilniuje. Be vadovėlių „Aušra“ dar leido verstinę ir originalią lietuvių autorių kūrybą. Čia išėjo ir Kazio Binkio „Eilėraščiai“, Maironio poema „Raseinių Magdė“.  „Vaikų šaltinėlis“ buvo be iliustracijų, labai kuklus, tačiau publikuojami kūrinėliai patraukė savo aiškiu, paprastu stiliumi, gausia įvairių veikėjų galerija. Ko gero, kad mažieji skaitytojai iš anksto neišsigąstų ir nesviestų knygos į šalį, autorius ant viršelio paaiškina, ką jie čia ras... O gi... tik „Lengvutes namų ir mokyklos apysakėles“!

Apysakėlių veikėjai – ne tik suaugę ar vaikai, bet ir žvėreliai, naminiai gyvuliai, paukščiai... Vaikai mokomi pažinti gamtą, draugiškai elgtis su gyvūnais. Dori ir sąžiningi veikėjai sulaukia autoriaus pagyrimo, o nedorėliai pamokomi, kad suvoktų savo blogus poelgius, jie dažnai patenka ir į nepavydėtinas situacijas. Vaizdelyje „Nesityčiok iš artimo“ graži ir gerai besimokanti Onytė šaiposi iš žvairos Magdelės. Už tai vieną dieną Onytė suserga raupais, kurie subjauroja jos gražų veidelį... Trumpame pasakojime „Nubaustas godumas“ autorius išjuokia senutę, kuri norėjo, kad jos raiba dedeklė višta ne vieną, o net „po du ir tris kiaušinius kasdien padėtų“. Lesino vištą geriausiais pašarais, pienu girdė... „Bet labai apsivilta senės: višta įtukus visai liovusis dėjusi.“ Apsakyme „Sąžinė“ mama nenubaudžia ir nebara sūnaus, kad jis, vienas likęs namuose, saldumynus ir gardumynus slapčia valgė. Už tai, kad Pauliukas pats prisipažino, ji tik pasakė: „Negerai pasielgei, vaikeli, bet gerai, kad pats prisipažinai, – nebegaliu ant tavęs pykti, nes matau, jog pats gailiesi bloga padaręs ir gėdijiesi smaguriavimo...“ Autorius mano, kad vaikai jau nuo mažens turi būti mokomi atsisakyti rūkalų, alaus ir kitų svaigiųjų gėrimų. Dešimtmetis Jonelis („Jonelio skaičiavimai“) jau moka skaičiuoti ir nusprendžia: „Jeigu žmogus išgertų kiekvieną dieną po stiklinę alaus, mokėdamas už ją pusę lito, tai nuodydamas savo sveikatą ir gabumus, pragertų per mėnesį penkiolika litų, o per metus –180 litų!“

Vaikai dar nepažįsta pasaulio, gamtos, nežino, kaip elgtis, todėl suaugusiųjų pareiga jiems padėti, patarti, patalkinti, duoti naudingų patarimų, pamokų. Kai kurie vaizdeliai pažintiniai, tiesiog suteikiantys įvairios informacijos. Pvz., Petrutis sužino, kad negalima liesti vos prasiskleidusių gėlių pumpurų, o Juozukas supranta, kad negalima ardyti paukščių lizdų...

„Vaikų šaltinėlyje“  spausdinama ir pluoštas K. Sakalausko lyriškų eilėraščių bei pasakėčių.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė