Sovietmečiu rašytojo Petro Cvirkos, nelaimingai pasirinkusio tarnauti sovietinei santvarkai, vieta ir reikšmė lietuvių literatūros istorijoje buvo perdėm išdidinta ištremtų iš tėvynės kūrėjų sąskaita. Tačiau talento jėga nusveria politinius asmenybės apsisprendimus. P. Cvirka įsitvirtino lietuvių literatūros istorijoje kaip puikus stilistas, vienas iš stipriausių lietuvių prozos meistrų.
Vaikų literatūros muziejuje (1952–1990 m. čia veikė P. Cvirkos memorialinis muziejus) saugomame rašytojo archyve yra eksponatas, 1984 m. gautas iš Anicetos Mikelkevičienės – P. Cvirkos sesers. Tai ryškiaspalvė šilkinė skara su kutais. Pasak A. Mikelkevičienės, su šia skara buvo krikštijami visi Cvirkų vaikai.
Petras Cvirka gimė gatviniame, dar į vienkiemius neišskirstytame Klangių kaime, ant aukšto Nemuno skardžio į rytus nuo Veliuonos. Rašytojo brolis Gasparas Račkaitis atsiminimuose apie gimtąją sodybą rašė: „Tiesa, niūrus vaizdas buvo tik į šiaurės pusę. O į pietus, vakarus ir rytus iš mūsų kiemo atsiverdavo puikus reginys. Mūsų sodyba yra aukščiausioje kaimo vietoje. Mamos pasakojimu, K. Cvirka šią vietą sodyba pasirinko specialiai – kad toli būtų matyti. Ir iš tikrųjų, giedrą dieną net Vilkijos bažnyčios bokštai išsikiša iš horizonto. Į rytus dar Seredžius, Kriūkai, į vakarus – Veliuona, tolimas Nemuno vingis. Visai netoli į pietus, ant Nemuno skardžio, medžiuose skendi Ilguvos bažnytkaimis. Šalia jo – vešliai apaugę Nykos ir Nykutės upelių skardžiai.“ („Atsiminimai apie Petrą Cvirką“, V., 1969). Augo būsimasis rašytojas su jaunesniais broliu Juliumi, sesutėmis Izabele ir Benedikta. Sesuo Aniceta gimė vėliau, Petrui jau baigus pradinę mokyklą. Po ankstyvos vyro mirties rašytojo motina Marijona Cvirkienė ištekėjo antrąkart ir susilaukė dar dviejų sūnų – Gasparo ir Jono. Brolio Gasparo atsiminimu, mama sakydavusi, kad Petras gimęs su „laimės marškinėliais“, kad iš jo turės būti žmogus.
Palikti šį pasaulį jaunam buvo lemta ne tik P. Cvirkai, nesulaukė senatvės jo brolis Julius, pokario baisumų neatlaikiusi išprotėjo vidurinioji sesuo Benedikta.
Pasak rašytojo žmonos dailininkės Marijos Cvirkienės, Petras be galo mylėjo gimtuosius Klangius, svajojo turėti didelę šeimą. Buvo medžių sodinimo entuziastas, rašytojo sodinta liepa, gluosnis prie tvenkinio puošė Marijos tėvų sodelį Fredoje. Iš savo bičiulio dailininko Jono Prapuolenio, didelio sodininko, parsinešęs ypatingos veislės kriaušių, obelų, vežė daigų ir į Klangius. Parsivežęs žmoną pirmą kartą į gimtinę, didžiuodamasis aprodė ūkį, „dvaru“ vadinamą. Prie durų šlamėjo Petro sodinta drebulė, akį džiugino vytelėm aptvertas darželis, pilnas nasturtų, kitokių gėlių. Jos čia buvo labai mylimos, ne veltui namuose trys mergaitės. Laimingas, visų mylimas, draugiškai priimtas harmoningoje ir kūrybingoje žmonos šeimoje, sudariusioje sąlygas rašymui, Petras Cvirka buvo neilgai. Visos šviesios ateities svajonės buvo palaidotos, jam tapus sovietinio teroro įrankiu.
Dauguma P. Cvirkos prozos personažų turi prototipus. Taip rašytojas įamžino savo gimtųjų apylinkių žmones, jų charakterius. Apsakymai, vaizduojantys vaikus, subtiliai perteikia pirmųjų vaiko patirčių žavesį. Išsipildė mamos nuojauta – aštrialiežuvis nedidelio ūgio greitakalbis padauža tapo garsiu žmogumi, visa savo kūryba palikusiu neištrinamą ženklą lietuvių kultūroje.
Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė