S. Nėries memorialinio muziejaus fonde nuolat atsiranda naujų eksponatų. Nemažai jų dovanojo poetės vyro skulptoriaus Bernardo Bučo dukra Rasa Bučaitė-Karaškienė. Tai jos tėvelio skulptūros darbai, laiškai, dokumentai, daiktai. Tarp jų – ir odinė, trijų dalių sulankstoma rudos odos piniginė. Joje daug skyrių, kuriuose išsaugoti įvairiausi kvitai, savininko ir kitų asmenų vizitinės kortelės. Dėmesį patraukė iškarpytas dokumentas – 1944 metų rugsėjo mėnesio duonos kortelės, suskirstytos dešimtadieniais, išduotos Lietuvos TSR. Kaip matyti, dienos norma buvo 300 gramų.
Tuomet dar buvo nesibaigęs II pasaulinis karas. Salomėja Nėris su sūneliu Sauliumi grįžo į Lietuvą 1944 m. rugsėjo 29 dieną, po trejų metų ir trijų mėnesių, kai paliko Lietuvą. Spalio pradžioje nuėjo į maisto kortelių kontorą, kurioje sau ir sūnui gavo maisto kortelių. Tą pačią dieną mieste sutiko rašytoją Antaną Venclovą, kuris prisimindamas susitikimą rašo:
„– Kokia aš laiminga, kad tu žinotum, – kalbėjo ji (S. Nėris), kai mudu susitikome. – Butą gavau Maironio gatvėje, gana bjaurų, bet argi tai svarbu? Svarbu, kad laisvas ir Vilnius, ir Kaunas, kad greit bus laisva visa Tarybų Lietuva.
O Palemonas?
Į Palemoną grįžti neįmanoma. Mūsų namukas visas apiplėštas – nei langų, nei durų, nei jokio baldo viduje... O gyventi reikia...“ („Literatūra ir kalba“, 4 t.)
Vadinasi, kortelėmis, dovanotomis muziejui, galėjo naudotis tik poetės vyras.
 

                                 Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja Ina Aleksaitienė