Minime vieno žymiausių lietuvių lyrikų, eleginio melodingo eilėraščio kūrėjo – poeto Jono Aisčio (tikr. – Aleksandravičius) gimimo metines. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma jo archyvinio rinkinio vertinga dalis: nuotraukos, laiškai, knygos. Medžiagą šių eilučių autorei perdavė Vašingtone gyvenusi poeto žmona Aldona Grajauskaitė, o vėliau buvo bendrauta su jų dukra Vakare.
Kiekvienas egodokumentas nusako J. Aisčio gyvenimo kelius. Per rankraščius, autorines knygas su taisymais, korektūromis veriasi impresionistiniai poetinės erdvės ieškojimų peizažai.
Rinkinyje saugoma viena jo unikalių knygų – „Poezija“, išleista „Sakalo“ leidyklos Kaune 1940 m. Ji buvo išsivežta iš Lietuvos į Prancūziją, o vėliau – į Ameriką. Knyga įrišta į tamsiai raudonos spalvos odinius viršelius, kurie jau gerokai apsitrynę. Nugarėlė šiek tiek nuplėšta, joje aukso spalvos raidėmis įspausti inicialai „J. K. A.“ ir „Poezija“.  
Ši knyga turi paslaptį – jau įrišto viršelio vidinėje pusėje yra įklijuota mažytė poeto mylimosios – jo žmonos Aldonos Grajauskaitės nuotrauka.
Knygoje gausu poeto įrašų, paaiškinimų, taisymų, eilėraščių redagavimų, datų sutikslinimų. Rašyta pieštuku ir rašalu. J. Aistis, kaip ir daugelis poetų, siekė precizijos, ieškojo tikslesnio, sodresnio žodžio jausmams išsakyti. Įdomu tai, kad poetas paaiškina kai kurių eilėraščių sukūrimo genezę. Jis pažymi kur ir kokiais metais gyveno Kaune, kokioje aplinkoje buvo sukurtas vienas ar kitas eilėraštis, kas inspiravo jų gimimą. Poetas svarsto, ar nereikia perkelti eilėraščių iš vieno rinkinio į kitą.
Pavyzdžiui, prie eilėraščio „Kryžkelė“ jis įrašė: „Gyvenau Petrausko gatvėj, ta, kur nuo Vytauto parko eina kareivinių link“; prie eilėraščio „Akys“ įrašas: „Perkausko kareivinėje sėdint su P. Juodeliu sudėjau“; prie eilėraščio „Buvo saulė“: „gal perkelti į Imago Mortis“; prie „Caca lialia“: „Rodos Konrado kavinės vitrinoje mačiau afišą su pastaba: vienintelė gastrolė, rodos tūlo Osipo Runič, Rygos baltrusio artisto spektaklis ir man atėjo ši mintis.“ Prie eilėraščio „Atminimai“ skaitome įrašą: „Aš buvau pas ją kauko gatvės jau nežinau kokiam numery ir ji man davė raportą apie N. Metus. Ji linksminosi. Ir aš prisiminiau balių ar ne 1929 m. žiemą, kur buvo be galo smagu, ir atėjo ta Šekspyro mintis – Dar vienas eilėraštis apie poezijos rašymą...“; eilėraštis „Elnias“ su prierašu: „kadaise, vaikystėje, girdėjau pasaką, bet girdėjau tik pabaigą, kad nušovus elnią, staiga vestuvėse mirė jaunasis, o jaunoji nualpo. Man tai buvo nuostabu. Dėl to šis eilėraštis turi baladės (ne prancūziška prasme) elemento – merveilleux“; prie eilėraščio „Lietuvė“ įrašė: „Per Eucharistinį kongresą su Andrium Oleka bestebint minią kilo mintis ir regis, tą pat dieną parašiau...“ Prie eilėraščio „Atsisveikinant“ prierašas: „Neišlaikiau žodžio daugiau nerašyt!“ Šalia eilėraščio „Baltija“: „po piet, po to, kai 3 dienas Baltija auste audė. Aš buvau vienas. Ir tai ne parašiau, bet kalbėte iškalbėjau. Aš niekad niekur taip gražios jūros nemačiau net italuos“. Knygoje yra ir daugiau paaiškinimų, taisymų, tačiau čia parinkti tik keli tekstai. Poetas ir prie eilėraščių, ir knygos pabaigoje, turinyje, prie kiekvieno eilėraščio surašė tikslias datas. 
Priešlapyje juodu rašalu poetas įrašęs: „J. K. Aleksandriškis“, tačiau tituliniame lape, prie atspausdinto teksto: „Jonas Kuosa Aleksandriškis. Poezija. Sakalas“, jis išsako savo testamentinę valią: „Šį vardą man Ant. Miškinis parinko. Noriu būt ir likti J. Aistis“.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė