Išeivijos rašytoja ir pedagogė Stasė Vanagaitė-Petersonienė (1916–2016) buvo apdovanota charizma. Autobiografijoje rašė: „Parašiau nedaug. Tebūnie mano kūryba kaip tas nedidelis žilvičių krūmelis prie didžiųjų ąžuolų...“

Debiutinė knyga „Nulaužta šaka“ pasirodė 1964 m. Čikagoje. Joje supinti trys apsakymai apie mūsų tautos skausmingus patyrimus – pasitraukimą į Vakarus, vengiant sovietų okupacijos. Autorė vaizdingai atkuria išeivių gyvenimą DP (išvietintųjų) stovyklose, pasakoja apie vargingą ir skurdžią buitį. Su ypatinga atida tapo lituanistinių gimnazijų mokytojų paveikslus, rašo apie jų pasiaukojamą darbą, norą įskiepyti jaunajai kartai meilę lietuviškam žodžiui, gimtajai žemei. Personažai, slegiami nostalgiškų minčių, prisimena nerūpestingas dienas gimtojoje Žemaitijoje. Viltis sugrįžti į laisvą Tėvynę stiprina juos gyvenimo kelyje. Paskutiniame apsakyme „Rungtynės“ aprašyta kelionė laivu į laisvą Ameriką, įsikūrimas ir pirmieji fiziniai darbai. Knyga kupina tėvynės ilgesio, liečiamos vienatvės temos, keliami egzistencinės būties klausimai. Apsakymuose akcentuojama mokslo svarba, jaunimas raginimas nesustoti, pakilti virš pilkos kasdienybės ir siekti aukštesnių tikslų.

Rašytojos kūrybinis palikimas nėra gausus – ji išleido eiliuotą nuotaikingą pasaką „Laumė Daumė“ (1969), poemą „Skomantų piliakalnio legenda“ (1984). Jos rūpesčiu surinkti ir paskelbti atsiminimai apie vieną Štuthofo kalinių – „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ (1985). Parengė savo, J. Jaso ir S. Pipiraitės-Tomarienės kūrybos knygą „Trys iš Pajūralio“ (2004). Spaudoje liko išbarstyti jos tekstai, straipsniai įvairiomis kultūros ir literatūros temomis.

S. Vanagaitė-Petersonienė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Oldenburgo lituanistinėje mokykloje, dirbo Pedagoginiame Lituanistikos Institute Čikagoje. Kartu su pedagogu J. Masilioniu parengė studiją „Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje“ (2000). Kitas svarbus darbas – tai pagalba literatūrologui Vincui Aurylai rengiant knygą „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990“ (2002).

Nuo 1998 m. iki pat mirties ėjo Lietuvių rašytojų draugijos JAV pirmininkės pareigas. Jos iniciatyva Čikagoje vyko Poezijos pavasario dienos, knygų sutiktuvės, kūrybos vakarai. Tradicija tapo ir iš Lietuvos kviečiamų rašytojų sutiktuvės. Savo darbais nesididžiavo, tačiau jos veikla buvo įvertinta – už nuopelnus Lietuvai 2004 m. buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu.

S. Vanagaitė gimė 1916 m. kovo 22 d. Šakėnuose (dab. Šilalės r.), baigusi gimnaziją įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, studijas tęsė Vilniaus universitete. Sužinojusi, kad jos klasės draugės Rachilė Goldšteinaitė ir Mirjam Zyvaitė uždarytos gete, pradėjo ieškoti būdų, kaip su jomis susisiekti. R. Goldšteinaitės tėvas buvo rabinas Ukmergėje, o Mirjam į Vilnių atvažiavo iš Švėkšnos. Nepažįstama moteris surado merginas gete ir suorganizavo susitikimą. S. Vanagaitė tuo metu dirbo Karininkų Ramovėje ir gaudavo duonos kortelių, todėl susitikusi su draugėmis perduodavo joms maisto. Taip Rachilė ir Mirjam lankėsi Vanagų namuose pusę metų. Vėliau joms pasisekė iš geto pabėgti, ir ryšys nutrūko. Tik po daugėlio metų S. Vanagaitė buvo surasta ir už jos pasiaukojimą gelbstint žydus apdovanota „Žūvančių gelbėjimo kryžiumi“ (1997).

2016 m. lapkričio 30 d., eidama 101 metus, S. Petersonienė-Vanagaitė iškeliavo Anapilin.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė