„It bangos taip laiko sparnai blaško viską – / Sapnus, svajones, pačius žmones aplinkui“, – rašė Maironis apie visagalį laiką poemoje „Znad Biruty“. (V. Katiliaus vertimas).
Maironis turėjo daug gražių, įdomių sieninių laikrodžių ir jais puošė savo buto kambarius. Deja, neišlikę atsiminimų apie kišeninį laikrodį... Užimtam žmogui, Peterburgo dvasinės akademijos profesoriui, laikrodis buvo būtinai reikalingas. Kišeninį sidabrinį „Pavel Bure“ firmos laikrodį Maironis tikriausiai įsigijo XX a. pradžioje Peterburge. Poetas šiame mieste gyveno net 19 metų. Ten studijavo, o vėliau profesoriavo dvasinėje akademijoje.
Laikrodį muziejui perdavė kunigas, poeto giminaitis Pranas Šniukšta. „Mūsų šeimos turėjo senus giminystės ryšius. Mano senelė iš tėvo pusės ir Maironio motina buvo tikros seserys“, – prisiminė P. Šniukšta, buvęs Maironio auklėtinis seminarijoje, taip pat kurį laiką gyvenęs jo namuose. „Grįžęs po ligos į seminariją, aš visus metus gyvenau pas tetą Marcelę, kur buvo geresnės sąlygos negu bendrabutyje. Maironis kartu su mumis valgydavo pusryčius ir kartais vakarienę“, – pasakojo P. Šniukšta.
Po Maironio mirties Marcelė tikriausiai dovanojo laikrodį jaunam kunigui. Laikrodis dar nesugedęs, galėtų tiksėti, skaičiuoti laiką ir dabar. Gamintas puikaus rusų laikrodininko Pavelo Bure, kuris paveldėjo šeimos verslą ir įkūrė laikrodžių gamyklą Šveicarijoje . P. Bure laikrodžiai buvo žinomi ir caro rūmuose, ir mėgstami kuklių tarnautojų. Net I. Ilfo ir E. Petrovo knygoje „Aukso veršis“ Rusijos tarnautojus žadina būtent Pavelo Bure firmos žadintuvai.
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė