Kas gražiau papasakos apie savo vaikystę, negu pats Kazys Binkis. Vaikystėje talentingasis poetas buvo tikras pramuštgalvis, todėl suaugęs gerai suprato vaikus.

„Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau – parovėjy ir šilely. Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo, ir paukščiukai „ pasigerdavo“. Su vaikais retai tesimušdavau. Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai ir principingai nusistatęs, kad nevaržytume gyvuliams laisvės. Be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius, kurių savo akim daugybę esu matęs. Užtat iki šiol šventai  tikiu, kad vaidenas. Sodžiuj turėjau nekokią renome, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „ vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui nuo mažų dienų pavydėdavau“ – rašė poetas apie save rinkinyje „Vainikai“.

Mokėsi Papilio liaudies mokykloje. Neramus išdykėlis, pramušta galva visokioms išdaigoms, šmaikštaus žodžio meistras – tokį jį prisimena mokyklos draugai. Pertraukų metu pasilipęs iš antros pusės rašomosios lentos, smakru ant jos pasirėmęs, sakydavo „užusakus“ kaip klebonas bažnyčioj. Net kunigas Prialgauskas, kuris skolindavo būsimam rašytojui knygas, meldėsi už jį, kad ateitų į protą.

Pasimokęs „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune, Biržų keturklasėje, Vilniaus pedagoginiuose kursuose, K. Binkis grįžo į gimtinę mokytojauti.

Papilyje  prabėgo laimingiausi jaunystės metai. K. Binkis mokė vaikus ir suaugusius, rengė vaidinimus ir vakarėlius, vadovavo chorui. Subuvimo metu jaunas poetas skaitydavo eiles ir grodavo smuiku. Pasvalyje surengtuose mokytojų kursuose jis susipažino su mokytoja Pranute Adamonyte. Beveik visi eilėraščiai, parašyti po 1917 m., skirti Pranutei, kuri vėliau tapo poeto žmona, nors darbštiems ir turtingiems Adamoniams atrodė ne pora vėjavaikis poetas.

„Mauruoto liekno viduryje

Baltesnė už balčiausią sniegą

Pražydo kažkuomet lelija

Mauruoto liekno viduryje...“

1922 m. pasirodė „Keturių vėjų pranašas“ ir gimė duktė Eleonora, o po metų sūnus Gerardas. 1927 m. Pranė Binkienė peršalusi mirė, turėdama tik 29 metus. Poetas liko našlys su dviem mažais vaikais. Po dvejų metų vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę,  kuri augino dvi savo dukreles Ireną ir Lilijaną. „Įsteigėm kooperatyvą vaikams auginti“– juokavo Kazys Binkis. Šeimos galva gyveno iš honorarų, kurie buvo labai nereguliarūs. Visus keturis vaikus K. Binkis vienodai  mylėjo, leido juos į gimnaziją. Muziejuje saugome laiškus, rašytus vaikams į žmonos Sofijos gimtinę Balsius. Laiškuose rūpinasi vaikais, jų laisvalaikiu ir sveikata. Kreipiasi ,,Mieli vaikiukai“, „Mieli vaikučiukai“. Supranta vaikų psichologiją. Linksmas laiškas, rašytas iš Balsių į Kauną apie kalytę Mausą. Tikriausiai uošvės ūkyje 1932 ar 1933 m. K. Binkis augino vištas ir žąsis, eilinį kartą norėdamas likviduoti skolas.

,,Mielieji brangieji vaikiūkščiai vanagiūkščiai !!! Balsiuos dabar labai gražu. Šviesu ir nešalta. Zylelės ir sniegenos laksto po pat langais. Greit bus pavasaris ./ Vienas ponas jums padovanojo mažutę kalytę lenktomis kojytėmis ir smailu snukeliu. Ta kalytė jau išaugus, bet vis tiek visai mažutė. Labai myli vaikus ir moka tarnauti. Ir labai nekenčia žiurkių.“  Gal norėdamas vaikus pralinksminti K. Binkis laiško pabaigoje rašo, kad „Mausa tik ką  pagavo didelę riebią žiurkę ir atnešusi padėjo Ciociai  ant kelių. Ciocia baisiai rėkia.“ (Balsiuose gyveno Sofijos Binkienės sesuo, Vera Krestijanovienė, kurią vaikai vadino Ciocia)

Išliko žaismingas eilėraštis, skirtas Sofijos dukrai Irenai, kurią vadino Bubočka, ir savo dukrai Eleonorai, kurią vadino Levusyte.

„Bubočka ir Levusytė  

Jau Balsiuos augina gėles.

Kaune liko dvi mergytės –

Vargšės vienos našlaitėlės...“

Kazys Binkis žavėjosi sodžiumi, mėgo grybauti ir meškerioti. Vaikai visas vasaras išbūdavo Balsiuose, eidavo su tėvu grybauti ir maudytis.

Miško kvapai, paukščių čiulbėjimas,  upelio čiurlenimas išliko poeto atmintyje visą gyvenimą.

„Lenda į akis papieviai.

Pušynai galvą suka.

Girdėt: žilvičiai kutina žievę.

Matyt: vaikigaliai pievoj padūko.

Kelniūkštės eina lupatom.

Kulniūkščiai saulėj blizga.

Įmanytum – gandru jų būrin nutūptum,

Palikęs, užmiršęs viską.“

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė