Šiemet minime garsaus rašytojo Kazio Borutos (1905–1965) 120-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines. Kazys Boruta buvo įdomi ir nevienalypė asmenybė, įsirašiusi į mūsų literatūros ir kultūros istoriją. Turtingo ūkininko sūnus, bernas iš Suvalkijos, Lietuvos universiteto (1924–1925) studentas, aktyvus „aušrininkų“ organizacijos narys, kaip pats sakęs, dėl savo pažiūrų, „kalėjęs prie visų valdžių“, Vienos universiteto studentas (1926–1930), Lietuvių rašytojų draugijos narys, Mokslų akademijos (nuo 1940), Literatūros muziejaus (nuo 1941) vedėjas, kelių leidinių redaktorius, vertėjas, 5 poezijos knygų ir 9 prozos knygų autorius. Žinomiausi romanai „Mediniai stebuklai“ (1938) ir „Baltaragio malūnas“ (1945).

Įdomaus eksponato rubrikoje pristatoma unikali muziejinė vertybė – paties Kazio Borutos kalėjime gamintas kartoninis dėklas-aplankas, skirtas rankraščiams susidėti. Šis dėklas aptrauktas namų darbo rusva drobe, surišamas juodais raišteliais, su KB inicialais viršutiniame kairiajame kampe. Šią muziejinę vertybę muziejui padovanojo trečioji rašytojo žmona filologė Elga Kaktyn-Motuzienė-Borutienė (1917–2005), praėjus penkeriems metams po vyro mirties. Savo atsiminimuose, saugomuose muziejuje, teigė: „Nebuvo netvarkingas, rankraščius laikydavo tvarkingai, papkėje [kalba netaisyta], kuri gulėdavo ant stalo. Turėjo visus instrumentus įrišimo darbams, pats tuo užsiimdavo. Mėgo lietuviškus ornamentus, jo kambary buvo liaudiškas audeklas ant sienos, ant lovos ir ant žemės. Motina buvo gera audėja, jis labai saugojo tuos audinius, nebuvo abejingas, liepė man saugoti. Jis apskritai ilgai išlaikydavo daiktus, kuo senesnis, tuo jam buvo brangesnis.“

Žiūrint iš laiko perspektyvos įdomu yra aptarti šios muziejinės vertybės atsiradimo kontekstą, leidžiantį geriau pažinti ir patį autorių.

K. Boruta dar mokydamasis Marijampolėje, pasak V. Kubiliaus „kunigų iškeiktame komjaunuolių ir aušrininkų lizde“, įsijungė į moksleivių „aušrininkų“ judėjimą, buvo aktyvus narys, todėl vėliau gyvenime ne kartą už savo kairuoliškas pažiūras nukentėjo, o dar ir buvo neramaus, maištingo būdo, todėl nuolat įsiveldavo į įvairius nemalonumus, kuriuos dažnai lydėjo kalėjimo karti patirtis. Šis aptariamas dėklas K. Borutos pasigamintas būtent kalėjime, tačiau kuriame būtent (kalintas tris kartus, du kartus – Kaune, paskutinį – Vilniuje) ir kuriais tiksliai metais, pasakyti sunku.

Pirmą kartą areštuojamas Kaune 1925 m. – kalėjo tik keletą dienų, antrą kartą 1927 m. areštuojamas Telšiuose, tačiau netrukus paleidžiamas, trečias areštas 1933 m. Nuteisiamas 4 metams Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Savo atsiminimuose K. Boruta aprašo šį laikotarpį ir savo veiklą drėgnuose kalėjimo rūsiuose. Slegiančios ir gniuždančios atmosferos sąlygomis rengė medžiagą „Tarptautiniam žodžių žodynui“ (1936), vertė R. Rolano „Žaną Kristofą“, P. Buck „Gerąją žemę“, H. Ibseno „Brandą“, Klabundo „Kreidos ratą“. Tuo laikotarpiu gimė eilėraštis „Sunkios nuodėmės“:

Sunkios nuodėmės tėvynę mano slegia,

o mano nuodėmė už vis sunkiausia.

Apleidęs tėviškę vidur nakties neregę,

blaškiausi kraštuose kuo tolimiausiuos.

Jaunystę savo iš sielvarto sutrupinau,

išbraidžiojau visus kelius ir šunkelius iš ilgesio.

Tai kuo dabar, aš graudžiai susirūpinau,

neramią savo sąžinę nutildysiu.

Aš kaltas prieš visus, nes aš visiems žadėjau

sugrįžt į tėviškę drauge su laisve,

o sugrįžau, ir pats nesitikėjau,

kaip grįžta vergas į vergiją baisią.

Bet kas aš? Milžinas? Prikaltas Prometėjas?

Ne, toks kaip ir visi, o gal menkiausių menkas,

kuriam gyvenimas, sunkesnis kaip kalėjimas,

pakelti su visais iš vieno tenka.

Tai kas, jei suklydau? Negriežkite dantim.

Matau, kaip blanksta kruvinos pašvaistės.

Jūs keršto norite? Tai meskit akmenim,

aš juos priimsiu dėl tėvynės laisvės.

Paskutinį kartą kalintas 1946–1949 m. Vilniaus Rasų kalėjime. Atėjęs aplankyti bičiulio literato Stasio Gorodeckio, 1946 m. kovo 17 d. suimtas poetės, vertėjos, politinės veikėjos Onos Lukauskaitės-Poškienės bute NKVD surengtos pasalos metu. Lietuvių tautinės tarybos, vadovaujamos kpt. Jono Noreikos (gen. Vėtros), byloje, žinomoje dar  Vilniaus inteligentų bylos pavadinimu, 1946 m. spalio 20 d. pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-12 straipsnį nuteistas 5 metams už tai, kad žinojo apie O. Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė (iš esmės tai traktuota kaip ideologinis pasyvumas). Antrosios žmonos Jadvygos Čiurlionytės (vedę buvo 1945–1958 m.) pastangų dėka, tremties Sibire išvengė, tačiau realaus laisvės atėmimo, kaip už sunkų nusikaltimą, ne. 1946 m. pateikė amnestijos prašymą. 1949 m. sausio 25 d. amnestuotas, kovo 17 d. paleistas iš Rasų kalėjimo, kur 1947–1949 m. parašė atsiminimus apie savo jaunystės dienas ir pirmąją žmoną Oną Kazanskaitę (1893–1941), rankraštis saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne, o 1999 m. publikuotas atskira knyga „Gyvenimas drauge su draugu“. Pabaigoje dukrai Eglei Borutaitei-Makariūnienei įrašė tokią dedikaciją: „Dukrelei Eglei, kad pasimokytų iš tėvų klaidų ir nenusimintų, jeigu pati suklystų – Tėvas“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2025 m.