Eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ autorius Kazys Binkis gimė vėlyvą rudenį, lapkričio 16 dieną. Šiemet šaunus poetas, dramaturgas, publicistas ir vertėjas švęstų 125-metį. Daug legendų prikurta apie Kazio Binkio dvarus ir ūkininkavimą.
Neturėdamas pastovios tarnybos, tik iš literatūrinio darbo išlaikė didelę šeimą. „Gal tik dvi pirmąsias knygas jis parašė reikalų nespaudžiamas. O reikalai jį spaudė, ir spaudė hidraulinio preso jėga. Bet jis į tuos dalykus žiūrėjo nerūpestingai ir linksmai,“ – prisiminė Jonas Aistis.
Fotografijoje matome Poetą su gausia šeima. Iš kairės: podukros Irena ir Lilijana, sūnus Gerardas, rašytojas, žmona Sofija, dukra Eleonora (ją vadino Levute). Fotografuota apie 1930m. Po žmonos Pranutės mirties, likęs su dviem vaikais – Levute ir Gerardu – Kazys Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, kuri turėjo dvi dukreles – Ireną ir Lilijaną. „Įkūrėm kooperatyvą vaikams auginti,“ – juokavo rašytojas. Vaikus K. Binkis labai mylėjo, skaitydavo jiems savo kūrybą. Su malonumu rašė mažiesiems. Sūnus Gerardas prisiminė, kaip rašydamas „Atžalyną“ tarėsi su vaikais. Visi keturi vaikai jau buvo gimnazistai ir patarinėjo tėvui, kaip sukurti žaismingus ir gyvus dialogus. K.Binkis norėjo parašyti patrauklią ir suprantamą pjesę jaunimui. Drama „Atžalynas“ populiari iki šių dienų.
Karo metais K. Binkis su žmona Sofija gelbėjo žydus nuo mirties, jiems padėjo vaikai. Visa ši graži šeima įtraukta į Pasaulio teisuolių sąrašą.
Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė