Minint Lietuvos valstybės šimtmetį, derėtų prisiminti jai savo darbais nusipelniusius žmones. Atmintimi pagerbti tuos, kurie nepamiršo savo šalies, kalbos net sunkiomis tremties sąlygomis ar būdami toli nuo Tėvynės. Vienas iš tokių – į Didžiąją Britaniją likimo atblokštas ir Londone apsistojęs rašytojas Kazimieras Barauskas-Barėnas.
Būdamas itin sėslaus būdo, Kazimieras niekada nebūtų pagalvojęs, kad bėgant nuo okupantų teks jam palikti Lietuvą ir iš pradžių vargti Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose, matyti bombarduojamą Berlyną, o vėliau ilgus metus praleisti Anglijoje. Atplėštas nuo savo žmonių, šalies, kultūros, Lietuvoje iš pradžių raštininko o vėliau žurnalisto duoną krimtęs vyras, jau pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, ėmėsi jam naujo – rašytojo – amato.
Apsistojęs Ecles mieste, dešimtmetį jis praleido darbuodamasis siūlų sukimo fabrike. Būtent čia, šalia dunksint sukančioms siūlus mašinoms, laisvomis nuo darbo minutėmis Kazimieras ir pradėjo rašytojo kelią. Rašė ant nuo sukamų siūlų likusių etikečių – nedidelių popieriaus gabalėlių. Kaip tik tai matote nuotraukoje – novelės „Medis“ fragmentą, rašytą darbo triukšme. Vakarais, grįžęs namo, dienos kūrybinį triūsą perrašinėdavo.
Nuveikė Kazimieras savo šaliai ir daugiau: praktiškai vienas rūpinosi „Nidos“ knygų klubo veikla ir lietuviškų knygų leidyba, ilgus metus redagavo laikraštį „Londono lietuvis“. Darbai neliko nepastebėti – 1997 m. jam buvo įteiktas Gedimino 4 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvai. Bet būtent šie nedideli popieriaus gabalėliai yra tarsi simbolis to, kad lietuvybės saugojimas nebuvo tas lengvasis kelias, ir kad savo šaliai dirbę žmonės ne visada turėjo tam sąlygas, tačiau neieškodami patogumų jie stengėsi duoti tautai tai, ką įstengė.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė