Karolė Pažėraitė gimė 1903 metų rugpjūčio 6 dieną Krasnike, Lenkijoje.  Savo autobiografijoje rašo: „tėvelis Bernardas Pažėra, kilęs iš Veiverių valsč., Šilėnų km., buvo rusų valdžios kaipo nepatikimas išsiųstas mokytojauti. 1906 m., tėveliui mirus, rusų valdžia padarė mūsų namuose kratą, paėmė visas fotografijas bei tėvelio rankraščius (jis rašinėjo eilėraščius, kurių neduodavo spaudai, ir straipsnius apie bitininkystę bei kt., kurie būdavo spausdinami „Auszroj“). Mamytei, 24 m. našlei su 4 vaikais, buvo leista grįžti Lietuvon. <...> Ji taip pat rašinėjo eilėraščius, kurių vieną esu įdėjusi į savo autobiografinę apysaką „Nusidėjėlė“.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugoma 1936 metais „Sakalo“ leidyklos išleista Karolės Pažėraitės apysaka jaunimui „Nusidėjėlė: iš D. karo meto tremtinių gyvenimo“, 278 psl., dailininkas Petras Verbickas (viršelis ir medžio raižiniai). Apysaka Švietimo Ministerijos Knygų Tikrinimo Komisijos pripažinta tinkama visų mokyklų knygynams. Tiražas 4200 egz. paprastame popieriuje, 60 egz. numeruotų, geresniame popieriuje. Spaudė „Šviesos“ spaustuvė. Muziejuje saugomos knygos egzemplioriaus, pažymėto 6-uoju numeriu, titulinio lapo antroje pusėje yra autorės dedikacija „Sakalo“ leidyklos direktoriui: „Nr. 6. / Didžiai Gerbiamam / ponui Antanui Kniūkštai / 1936 m. III. 18 d. K. Pažėraitė / Kaunas“. Stipriai laiko paženklinta knyga buvo restauruota (Rest. Nr. 07-01-2).

Rašydama apie savo ilgesį į frontą Pirmojo pasaulinio karo metais išvykusiai mamai, pasakoja, kad liūdesio kamuojama, peržiūrėjusi mamytės paliktus daiktus: „O čia kas? Aha, mamytės albumas. Ir čia josios eilės. <...> Vienas eilėraštis prasideda žodžiais:

„Skamba varpai. Kur jie skamba?

Ar mano galvoje?

Žmonių minios, kunigėliai

Graudžiai užgiedojo“.

Čia ji aprašo tėvelio laidotuves ir toliau graudžiais žodžiais skundžiasi, kad juodam grabe užkalta jos širdis, jos vaikelių ateitis. Ir užbaigia šį eilėraštį tokiais žodžiais:

„Oi, Dievuliau, Dieve brangus,

Už ką tokios kančios?

Už ką bausmę siunčia dangus

Iš galingos rankos?

Gal už tai, kad aš mylėjau

Žmogų taip, kaip Dievą?

Gal, kad taip retai minėjau

Amžinąjį Tėvą?“

1936 m. balandžio mėnesio Kultūros gyvenimo žurnale „Naujoji Romuva“  literatūrologas Antanas Vengris apie K. Pažėraitės apysaką rašė: „Debiutantai literatūros gyvenime retai kada pasirodo esą savarankiški ir originalūs, retai jie išeina kūrybos baran be ramsčio ar vadovo, nusižiūrėto žodžio kūrėjų tarpe. Šitą natūralų ir neneigiamą reiškinį visada patvirtina jei ne formos, tai tikrai turinio atžvilgis naujai pasirodžiusiame veikale. Betgi „Nusidėjėlės“ pasirodymo proga tenka smagiai nusistebėti: neminint praeitų metų triumfuojančio „Aukštujų Šimonių likimo“, naujo ir tikresnio gyvenimo be ieškančių „Dienų ir naktų“, reikia pabrėžti, kad Karolė Pažėraitė <...> šįmet išėjo literatūros aikštėn su originalia formos ir turinio atžvilgiu apysaka. Josios originalumo nereikia ieškoti – formaliniu atžvilgiu jisai pasirodo 8–12 metų mergaitės pasakojime apie save, veikalo turiny vaizduojamas mūsų literatūroje dar beveik neužkliudytas karo tremtinių gyvenimas, o dalyko idėja iškelia mažos lietuvaitės kovą su aplinka ir su pačia savim. Pastarasis – idėjinis momentas apysakoje yra bene įdomiausias.“

Literatūra ir kūryba Karolę Pažėraitę lydėjo įvairiais gyvenimo etapais: vaikystėje, studijuojant Vytauto Didžiojo universitete, tremties metais, gyvenant Vokietijoje, Brazilijoje, Kolumbijoje, JAV, bendradarbiaujant laikraščių redakcijose. Be apysakos „Nusidėjėlė“, K. Pažėraitė yra išleidusi romanus „Liktūnas“ (1948 m.), „Anapilio papėdė“ (1971 m.), „Svetimi vėjai“ (1982 m.) ir apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ (1954 m.). Gyvendama Brazilijoje, 1956 m. bičiulei rašytojai Nelei Mazalaitei yra rašiusi: „... kūrėjų (nors aš ir menka kūrėja) laimė glūdi galėjime išsilieti popieriuje“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė