Šiais metais lapkritį minėjome išeivių rašytojos, mokytojos, visuomenės ir kultūros veikėjos Elenos Nakaitės-Arbienės (slapyvardis – Alė Rūta, 1915–2011) 110-ąsias gimimo metines. Menininkės kūrybinis derlius gausus – per trys dešimtys knygų: poezija, apysakos, novelės, daugiausia romanų – 14. Knygos buvo spausdinamos Vokietijoje, Kanadoje, Londone, Amerikoje, Lietuvoje. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, parašytos pjesės buvo vaidinamos ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje ir Amerikos lituanistinėse mokyklose. Iš gausaus palikimo pati kūrėja išskyrė, įvardijo šias knygas: „Lietuvoje išleisti 3 romanai Aukštupių serijoje. Motinos rankos, Trumpa diena, Kelias į kairę (1992 m.) Tai ir bus reikšmingiausios mano knygos, net ir kritikų mažiausiai griebtos.“ Alės Rūtos vardas įrašytas į ryškiausių rašytojų gretas.

Alės Rūtos kūryba buvo vertinama įvairiai – dažniausiai autorė buvo „barama už skubotumą, kūrinio neišbaigtumą“ (Juozas Girnius), tačiau tas pats kritikas vertindamas romaną „Trumpa diena“, pripažįsta rašytojos „talento autentiškumą.“

Reiklus kritikas, žemininkas Henrikas Nagys išskirtinai mini tą patį romaną, sakydamas, kad tai „kitoks kūrinys, Alės Rūtos raštuose neabejotinai pats įdomiausias ir stipriausias. Ir šiandien, perskaitę knygą, galime šią nuomonę patvirtinti. <...> Šiuo romanu Alė Rūta užėmė mūsų moterų beletrisčių tarpe aiškiai pirmaujančią vietą. <...> Joje vaizduojamas rupus, paprastas gyvenimas, šiurkštus, kaip ūkininko lininiai aprėdai, kietas, kaip artojo plaštaka, bet kartu ir gaivališkai skaidrus, kaip vasaros rytmečiai ir sklidinas aistringo kraujo budimo, kaip pirmoji pavasario naktis“ (Literatūros lankai, Nr. 6 1955 m.)

Nuo pirmos iki paskutinės knygos Alei Rūtai rūpėjo šeimos, genties problemos. Ji tikėjo, kad tik šeimoje ir per Šeimą ateina laimė į žmonių gyvenimą. Šeimoje skleidžiasi gėrio ir grožio žiedai. Tik kaip išsaugoti, apsaugoti ją nuo gyvenimo chaoso. Jos kūriniuose iškyla jautrus, realistinis Motinos paveikslas. Tik per Lietuvės Motinos rankas ir širdį į pasaulį ateina taika, ramybė ir meilė. Alė Rūta itin brangino savo Motiną, ne kartą jos paveikslas iškyla knygose.

Šiandien kviečiu skaitytojus žvilgtelti į jos parengtą, reto grožio ir subtilaus turinio knygą: „Sklėriai“. Ši knyga skirta Motinos Emilijos Sklėriūtės šimtmečiui paminėti. Priešlapyje dedikacija: „Emilijai Sklėriūtei-Nakienei ir jos broliams Kajetonui bei Alfonsui“. Knyga iliustruota dailininko Kajetono Sklėriaus kūriniais – reprodukcijomis. Albuminėje knygoje pateikta dar daugiau autobiografinių detalių. Per šios šeimos tragediją veriasi ir daugelio Lietuvos sūnų ir dukterų tragiški likimai. Alė Rūta rašė: „Mano krikštatėvis – Alfonsas Sklėrius – Sibiro kankinys, vyro sesuo Oliukė, daugelis mano giminių, kolegų, net mano mokinių perėjo kalėjimus, Sibirus – kančių kančias. Daug ką bandžiau įprasminti kūryboje. Rašiau iš širdies – kaip dovaną Lietuvai.“

Žymios genties likimas realistiškai atvaizduotas knygos puslapiuose: rusų ir vokiečių okupacijos, negailestingi trėmimai, priverstinis intelektualų „išstūmimas“ į Vakarus. „Tačiau tikras dalykas, kad plati Skėrių gentis ir giminė, likimo išsklaidyta po visą pasaulį, sutelpa vienoje mažoj širdy – manojoj...“ Knygoje rašytoja atskleidžia kai kurių giminaičių pataikūniškumą ir kolaboravimą su sovietais. Pirmą kartą grožinėje literatūroje prabylama „žemės godumo tema“. Atgavus Nepriklausomybę, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, atsirado daugybė pretendentų į žemės savininkus, ko gero, tiek tos žemės Lietuvoje nėra...

Rašydama šią knygą Alė Rūta siekė įamžinti Sklėrių vardą, pastatyti paminklą, išsakydama slaptą svajonę: „kad ateity grįžtų taika, ramybė, teisingumas, kad visi, ypač giminės, užmirštų pažiūrų skirtumus, dirbtų savai tautai, kurtų ir puoštų savo Tėvynę Lietuvą. Kas tą sėlių-aukštaičių žemelę bepurentų, o Sklėrių sodyboje, kad atsirastų muziejus su dailininkų Kajetono ir Sibiro kankinio Alfonso kūryba, su kitų Skėrių giminės darbais – iki pat proanūkų. Tai būtų ir istorinio Sklėrių KIEMO ĮAMŽINIMAS IR DOVANA LIETUVAI“. Leiskime šiai gražiai svajonei išsipildyti...

Alė Rūta gyvendama ir kurdama svetimoje kultūroje, svetimoje aplinkoje, praturtino lietuvių literatūrą ne vien teminiu požiūriu, skvarbiu žvilgsniu tyrinėjo širdies gelmes, psichologiškai sprendė problemas. Dar daugiau – ji išplėtė intuityvių jausenų gelmę, skatindama jautrumą pasauliui, formuodama ir ugdydama subtilesnį žvilgsnį į daikto tikrovę, atrasdama gyvenimo grožį kasdienybės pilkumoje. „Visų mano knygų alfa ir omega – nostalgija. Gimtinė. Kaimas, kur užaugau. Rytų Aukštaitijos kaimas, kuriame žmonės gal ir buvo skurdūs, bet dažniausiai sveiki siela. Kur tikėjimas, darbo meilė, šventės ir savi papročiai gaivino, guodė ir mus į gyvenimą vedė tiesiu keliu...“- rašė autorė.

Beveik visas rašytojos knygas gražiai ir profesionaliai apipavidalino autorės dukra – dailininkė Rasa Arbaitė-Chamberlain.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2025 m.