2021-04-19

2021 m. balandžio 5 d. Kostas Ostrauskas – ryškiausias lietuvių avangardinės dramaturgijos kūrėjas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas švęstų 95 metų jubiliejų. Savo gausų archyvinį rinkinį jis perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui, jame tarp kitų vertingų rankraščių saugoma ir pirmoji avangardinė drama – „Pypkė“, parašyta 1951 m. Kūrinys pirmą kartą išspausdintas 1954 m. „Literatūros lankų“ ketvirtajame numeryje. Tai buvo drąsus ir novatoriškas žingsnis pasaulio dramaturgijos ir lietuvių literatūros kontekste. Gerokai vėliau drama buvo dedikuota ją pirmą kartą pastačiusiam režisieriui A. Škėmai.

K. Ostrausko vieno veiksmo kamerinė drama „Pypkė“ lietuvių dramaturgijoje išsiskyrė tiek savo tematika, tiek forma, joje ryškus visoje dramaturgo kūryboje dominuojantis bruožas – aistringas paradoksų ieškojimas. Dramos siužetas – mirusiojo sugrįžimas į šiapus išgyventi vieną nuotykį arba savo mirties istoriją. Fantastinė situacija traktuojama paprastai ir taip kasdieniškai, kad virsta savotiška groteska. Kriminalinė istorija, kurioje personažą A nužudo personažas Z dėl pypkės, tikėdamasis joje rasti godaus senelio paslėptą deimantą, virsta žmogaus gyvenimo metafora. Šio pasaulio nuskriaustieji ir pažemintieji, vadinami tiesiog A ir Z, neatjaučia vienas kito – pasitaikius progai, siekia parodyti savo galią. Valdžios teikiamas malonumas toks masinantis, kad dėl jo personažas A net paaukoja savo gyvybę. Dramaturgas sureikšmina atsitiktinį įvykį, leidžia pjesės veikėjams ir skaitytojui / žiūrovui aiškintis jo prasmę žvelgiant iš šalies – per laiko ir teatro teatre distanciją. Istorija pakartojama po A mirties, o pypkė tampa žmogaus likimo simboliu. Iš pradžių ji kalbasi su A, bet greitai pasitraukia iš tiesioginio bendravimo – pasilieka daikto pavidalo nelaisvėje, scenoje vykstančio veiksmo stebėtoja ir komentuotoja. Pypkė palaiko teatro teatre įspūdį, sukuria absurdo teatrui būdingas personažų tarpusavio santykių situacijas, kuriose nesugebama susikalbėti, nepajėgiama adekvačiai reaguoti į kito žodžius.

Dėl lankstumo interpretacijoms ir daugybės pastatymo galimybių drama „Pypkė“ tapo viliojančiu veikalu A. Škėmai – išradingam ir nuolat naujovių ieškančiam dramaturgui, rašytojui, režisieriui. Jis savo raš­tuose ne kartą gvildeno panašias į „Pypkės“ situacijas, kvietė į sceną iš šio gyvenimo pasitraukusius personažus, atkūrė jų gyvenimą, mintis, psichiką, veiksmus. Vaidinimą A. Škėma sukūrė Tabor Farmoje 1961 m. rugsėjo 9 d., uždaram santariečių suvažia­vimo būreliui. Ne tik režisavo, bet ir atliko pagrindinį vaidmenį – žūvančiojo dėl pypkėje paslėpto brangakmenio. Dramaturgas išryškino ironiškąją vei­kalo pusę, nenugrimzdamas į mistiką, filosofiją, metafi­ziką.

Nors tą dieną buvo mirties ženklų, o pats A. Škėma atliko žuvusiojo vaidmenį, buvo pakilios nuotaikos ir kupinas meilės visam pasauliui. Po vaidinimo poetas A. Mackus pasveikino savo bičiulį jubiliatą 50 metų sukakties ir 25 metų darbo scenoje proga. Važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo, A. Škėma pateko į automobilio avariją ir žuvo. Pagerbdamas režisieriaus atminimą, K. Ostrauskas jam dedikavo savo avangardinę dramą.

 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė