Sovietų okupantai Lietuvoje ir kitose valstybėse sugriovė tai, kas buvo geriausia: sunaikino ekonominį ir kultūrinį šalies gyvenimą, talentingiausi žmonės buvo dvasiškai palaužti, nutildyti, ištremti. Teko rašyti taip, kaip reikalaujama! Nemalonę užsitraukė net ir tie, kurie neberašė nieko...
Vienas tokių aktyvių tarpukario Lietuvos kūrėjų – poetas, aktorius, dramaturgas, prozininkas, operų libretų autorius, vertėjas, radijo diktorius, skaitovas Kazys Inčiūra. Aktyviai kūręs prieš okupaciją, jis ūmai nutilo. Naujosios valdžios buvo vadinamas „tyleniu“, dėl pasyvumo 1950-aisiais pašalintas iš Rašytojų sąjungos, o netrukus ir ištremtas. Nes „tylenis“ turėjo sukaupęs nemenką antisovietinių eilėraščių pluoštą – apie 500 lapų. Tai buvo pakankamas motyvas 25 metams pasiųsti rašytoją į Sibirą.
Bet net ir nepalankiausiomis sąlygomis žmogų sunku nutildyti. Tremtyje ant įvairių popieriaus skiaučių poetas kuria ypatingą ir unikalią lagerio poeziją.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi autentiški, mažai kam žinomi šios poezijos pavyzdžiai: „Nelaisvės psalmės“, „Motulės staklės“ bei keletas kitų eilėraščių. „Motulės staklės“ sukurtas 1955 m. Sverdlovsko lageryje. Eilėraštis buvo atrastas knygoje-slėptuvėje – A. Mickevičiaus „Rinktinės“ viršelyje. Tai nedidelė, iš mokyklinių sąsiuvinio lapų susiūta užrašų knygelė be viršelių. Iš viso dvylika lapų. Eilėraštį sudaro 144 ketureilės strofos, visos sunumeruotos. Kitas autentiškos lagerio poezijos pavyzdys – iš mokyklinio sąsiuvinio (likęs ir sąsiuvinio viršelis) susiūta užrašų knygelė su devyniolika eilėraščių. Iš viso 47 numeruoti ir prirašyti lapai. Šie sniegynų apsuptyje parašyti eilėraščiai išspausdinti tik Sąjūdžio laikais – 1988 m. pabaigoje „Literatūros ir meno“ savaitraštyje bei 1991 m. „Dienovidyje“. Keletas atspausdinta knygoje „Tremtinio Lietuva“.
Sąsiuvinėlius muziejui dovanojo kunigas (taip pat lagerininkas) Jonas Kastytis Matulionis – ypatinga išskirtinė asmenybė. Įdomu tai, jog antrosios knygelės gale įdėtas paaiškinamasis šio kunigo raštelis, jame teigiama, jog minėti eilėraščiai tikrai sukurti 1951–1956 m. ir slapta parvežti į Lietuvą.
A. Vienuolio-Žukausko pastangomis, K. Inčiūros kalinimo laikas buvo sutrumpintas, ir iš Tavdos lagerio jam buvo leista grįžti gimtinėn jau po penkerių metų. Gal kas nors, lemiantis mūsų visų likimus, išgirdo K. Inčiūros širdies krauju užrašytas eiles?
„Toli paliko tėviškės ugnelė
Ir kūdikio sapnai, ir artimi veidai,
Ir šimtas saulių, švietusių kadais,
kur laimės pėdsakus, širdie, radai.
Čionai klampojam alkani, sušalę, -
kada sugrįžti leisi, Visagali,
kur plazda židinio rami ugnelė,
kur kūdikystės nuostabia šviesa
nušvinta kertės ir buitis visa!?
O nepalik po svetimuoju dangumi: -
 sušaldys širdį vėjai siausdami –
paimk ją gyvą, kol vienodai plasta,
leisk man sugrįžt gimtojon žemėn,
su protėviais ilsėtis – Amen!“
 

Parengė muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė