Šie metai skirti iškiliam poetui, redaktoriui, Nacionalinės premijos laureatui KAZIUI BRADŪNUI (1917–2009). Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma didelė dalis jo archyvinės medžiagos. Pirmuosius originalius eksponatus: dokumentus, nuotraukas, laiškus, rankraščius, knygas poetas perdavė šių eilučių autorei 1989 metais Čikagoje. Archyvalijos, esančios poeto rinkinyje yra unikalios, tačiau itin svarbia medžiaga jo kūrybos keliui rekonstruoti tampa originalūs rankraščiai, užrašų sąsiuviniai, straipsnių, paskaitų juodraščiai. Pirmuosius eilėraščius, kurie buvo atspausdinti Ateities spindulių ir Ateities žurnaluose, K. Bradūnas parašė būdamas Vilkaviškio gimnazijos moksleivis. Vėliau, jau studijuojant Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, jo kūrybą skelbė žurnalas Naujoji Romuva. Kartu su savo bendramoksliais literatais: Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku, Vytautu Mačerniu, Alfonsu Nyka-Niliūnu, Henriku Nagiu, Pauliumi Jurkumi dar studijų metais įžengė į Nepriklausomos Lietuvos literatūros pasaulį.
Tyrinėjant K. Bradūno gausų rankraštinį palikimą galima išskirti vieną iš pirmo žvilgsnio paprastą užrašų knygą – kiek storesniais gelsvais lapais, pilkais, su metaline sagtele kolenkoro viršeliais, paauksuotais blokais. Tačiau ši knyga ženklina svarbų istorinį faktą: K. Bradūnas kartu su savo kartos bei vyresniais literatais dalyvavo literatūros vakare, vykusiame Filharmonijos salėje, 1943 metais, kovo 5 dieną, Vilniuje. Ši ypatinga diena susijusi ir su kitu svarbiu K. Bradūno gyvenimo įvykiu – kovo 4 dieną pasipiršo savo išrinktajai Kazimierai Podolskytei (1918–2012). Kunigas Lipniūnas Aušros vartuose palaimino jų sužieduotuves. Kitą dieną vykusiame literatūros vakare jis ir gavo dovanų šią užrašų knygą, su arkivyskupo Mečislovo Reinio palaiminimu ir įrašu: „Kaziui Bradūnui, savo poezija dalyvavusiam Vilniuje, Filharmonijos salėje, Šv. Kazimiero dienoje, minėjime, vieno dalyvio dovaną, jo prašomas, įteikiu su palaiminimu“. Belieka spėlioti kas gi tas „vienas dalyvis“, perdavęs arkivyskupui knygą. Dukros Elenos Bradūnaitės manymu, tai galėjo būti kunigas Lipniūnas. Man pačiai norėtųsi manyti, kad tai buvo jo mylimosios Kazimieros dovana. Ši, su palaiminimu padovanota knyga, tapo jaunam kūrėjui stipriu stimulu ir paskatinimu drąsiai žengti kūrybos keliu. Joje įrašyta beveik šimtas eilėraščių: pirmieji sukurti dar gyvenant Lietuvoje, o jau vėliau jo kūrybos kelio atskaitos tašku išeivijoje tampa 1944-ųjų liepos 22 diena Furthofe. Eilėraščiai ženklina pasitraukimo kelią iš Lietuvos. Vėliau kai kurie jų buvo įtraukti į poezijos rinkinius Svetimoji duona, Apeigos. Paskutinis šioje knygoje įrašytas eilėraštis datuojamas 1962 metais.
K. Bradūno kūrybinis palikimas stebėtinai gausus: Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje išleista septyniolika poezijos knygų, sudarytos dvi rinktinės. Pats autorius atrinko beveik visą savo kūrybą ir išleido knygoje – Sutelktinė I-II, (2001). 2007 metais, persijojęs poetinius aruodus, atrinko šimtą jam charakteringiausių ir būdingiausių eilėraščių ir išleido knygą – Paberti grūdai. Už savo kūrybą K. Bradūnas yra pelnęs daugybę įvairių premijų ir apdovanojimų Vokietijoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Jam pirmam iš išeivių rašytojų 1993 metais paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už nuopelnus Lietuvai 1994 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1997 metais pelnė Vilkaviškio savivaldybės premiją. 1989-aisiais jam paskirta Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija, o 2002-aisiais suteiktas Poezijos pavasario laureato vardas.
K. Bradūnas, pasirinkęs tarnystę rašytam žodžiui, rašė: „Kas man labai svarbu – būtent žodžio gerbimas. Žodis turi būti labai tiksliai eilėrašty atrinktas, ir eilėraštis turi būti apšlifuotas. Ar į Dievulį kreipsiesi, ar į medį, ar į paukštelį, – pirmiausia poezijos žodis. Juk tai ir pirmuos Dievulio įkvėptuos raštuos yra pasakyta: „Pirmiausia buvo žodis. Ir tas žodis buvo Dievas.“
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė