2021-08-30

„Rašytojas – rimtas, solidus, patikimas“,taip Jurgį Jankų (1906–2002) apibūdino literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Į Lietuvos literatūros istoriją rašytojas įžengė 1938 m. su autobiografinėmis knygomis „Egzaminai“ ir „Be krantų“. Vaizdavo mokinių ir mokytojų gyvenimus. Parašė ir trečią dalį – „Jeronimas“, tačiau rankraštis dingo karo metu. Jau pirmieji brandūs kūriniai byloja apie talentingą pasakotoją ir intrigos meistrą. A. Nyka-Niliūnas rašė: „Jurgis Jankus atėjo į literatūrą kukliai, be įprastinės Lietuvoje ideologinių grupių pagalbos, be triukšmo, iš dar kuklesnės pradžios mokytojo profesijos. Nesijungė prie jokių sąjūdžių, neskelbė jokių naujų teorijų ar idėjų, nenešiojo niekieno uniformos, nebandė išganyti pasaulio, bet rašė ir spausdino. Jis niekad nebuvo „jaunas rašytojas“, bet iš karto rašytojas – rimtas, solidus, patikimas.“

J. Jankus, dar būdamas trejų, ketverių metų, kūrė pasakas, vėliau godžiai skaitė viską, ką tik rasdavo namuose ir kaimynuose. Drąsa, veržlumu, charakterio savybėmis jam imponavo Kazys Binkis. Nusiuntė į jo redaguojamą žurnalą „Mūsų dienos“ kūrinėlį, tačiau jis nebuvo išspausdintas. Nuvykęs į Kauną ir aplankęs K. Binkį gavo patarimą kaip rašyti: „žodis yra ne tikslas, bet priemonė. Daugely žodžių lengva nuskęsti minčiai. Jų reikia tik tiek, kad mintis taptų tokia aiški, lyg ją pirštų galais liestum“. Šiuo patarimu ir vadovavosi visą gyvenimą: „...binoklio žodis pasiliko, ir ėmiau genėti šakotus savo sakinius. Juo labiau genėjau, juo labiau supratau, jog rašyti reikia taip, kad skaitytojas matytų ne žodžius, bet tik tą gyvenimą, kuris yra anapus jų. Juk žodžiai yra ne tikslas, o tik priemonė. Jie yra tik tai, kas skulptoriui kaltas, ar pianistui pirštai“.

J. Jankus išbandė įvairius žanrus: kūrė pjeses, noveles, romanus, apsakymus, kūrinėlius vaikams. Pelnė nemažai apdovanojimų, tačiau vieną iš jų itin brangino. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tarp saugomų vertingų dokumentų, nuotraukų, rankraščių, užrašų knygelių, pavienių juodraštinių lapų, kūrybinių mašinraščių, yra 1948 m. parašyta ir Vokietijoje išleista knyga „Naktis ant morų“ – išskirtinė savo turiniu ir įklijuotu Lietuvių Rašytojų Tremtyje valdybos apdovanojimo aktu. Kompetentinga komisija – Povilas Gaučys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Balys Gaidžiūnas, Bernardas Brazdžionis ir sekretorius Henrikas Radauskas – parašais patvirtina, kad „LTB Švietimo valdybos premija paskirta Jurgiui Jankui už beletristikos veikalą „Naktis ant morų“, kuriame autorius giliai įsijausdamas į žmogaus dvasios gelmes ir mūsų dienų problemas, menine forma atvaizduoja žmogaus ir lietuvio kančios kelią ir su dideliu realumu parodo dviejų totalitarinių santvarkų asmenybės išniekinimą, kartu duodamas originalios kompozicijos, turtingos fabulos ir stiprios intrigos kūrinį.“ Šioje knygoje aprašyti įvykiai sukrečia savo autentiškumu, realiais nužmogėjusių raudonojo ir rudojo maro okupantų veiksmais. Gyvenant DP (išvietintųjų stovyklose) nebuvo normalių sąlygų kūrybai. Laiške A. Vaičiulaičiui J. Jankus rašė: „Mielas Prieteliau, daug sveikinimų Tau iš Lietuvos, kurios kvapą suuodžiu čia tarp sužydusių šiaurinės Vokietijos alyvų. Ir čia vėjas ošia apie langus taip pat, ir lietaus čiurkšlės lygiai taip pat nubėga, tik savos žemės po kojomis nejaučiam, be atramos ore kabom, o vieną kartą juk vis tiek vėl turėsime ant jos atsilošti, arba viskas eis po velnių ir… ne tiktai mūsų vienų. <…> Daugumas gyvename ypač sunkiose sąlygose, susikimšę, kartais ir alkanoki, be to, nuolat žmones blaško milijonai eilinių reikalų. Aš pats prieš tris savaites įsikūriau, atrodo, minimališkai pakankamose sąlygose, bet lygiagrečiai turėjau gimnazijoj paimti kelių klasių lietuvių kalbą, nes nėra žmonių. O kai nėra jokių mokslo priemonių, tai atima tiek laiko ir energijos, kad platesnio masto darbo padaryti nebeįmanoma. <…> Viskas, ką ligi šiol buvau parašęs (turėjau daugiau ar mažiau išbaigtus 9 veikalus) viskas dingo. Tarp jų buvo ir apie 100 novelių.“ (Seedorf, 1946 05 14)

J. Jankus gimė 1906 m. liepos 27 d. Biliūnų kaime, Baisiogalos valsčiuje, užaugo dūminėje pirkelėje. Tėvai buvo neturtingi, tačiau „visada buvo duonos ir prie duonos“. Nuo vaikystės dirbo ūkio darbus, tačiau užsispyrusiai siekė mokslo. Baigė Baisogalos pradinę, Šeduvos progimnaziją, vėliau – Kėdainių ir Šiaulių mokytojų gimnazijas, o po to studijavo Lietuvos universitete. Deja, nuo mokesčių niekas neatleido, tad teko tenkintis tik laisvo klausytojo teisėmis. Neturėdamas lėšų studijoms pradėjo mokytojauti. Buvo apdovanotas ne tik rašytojo, bet ir mokytojo charizma – mokiniai jį mylėjo, vertino ir gerbė. Kartu su jais keliaudavo po Lietuvą, įsigijo fotoaparatą, – kas anuomet buvo retenybė, – ir kūrė menines fotografijas. J. Jankus buvo socialus, veiklus, pasižymėjo organizaciniais gebėjimais. Mokykloje teko būti rašytoju, režisieriumi ir aktoriumi. 1941 m. pradėjo dirbti referentu Kauno savivaldybėje, gyveno Zamenhofo gatvėje. 1943 m. paskirtas Jaunojo dramos teatro dramaturgu. 1944 m. su visa šeima pasitraukė iš Lietuvos. Gyveno vargingai, dirbo lituanistinėje gimnazijoje, įsitraukė į kultūrinę, visuomeninė veiklą, dalyvavo LRTD ir žurnalistinėje veikloje. 1950 m. pasiekė Amerikos krantus – keturiasdešimt metų gyveno Ročesteryje prie Niujorko. Dirbo metalo fabrike, čia neteko trijų pirštų. Jis buvo vienas tų, kuriems vien „duonos ir rūbo negana“ – Ročesteryje pradėjo rengti kultūros, literatūros vakarus, kviesdavosi iš visos Amerikos literatus, aktorius, rengė dailės parodas. Vėliau gyveno prie Vašingtono, Ocean Cityje. Į Lietuvą buvo atvykęs 1991 ir 1992 metais. Džiaugėsi sugrįžęs į nepriklausomybę atgavusią Tėvynę. Savo kūrybinį palikimą padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė