Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – ne tik poetas, vertėjas, mokėjęs net 15 kalbų, bet ir diplomatas, tarpukariu atstovavęs naujai susikūrusią Lietuvos valstybę užsienyje. Kaip šalies atstovas, jis ilgą laiką gyveno Maskvoje, vėliau, prieš pat karą buvo paskirtas į Prancūziją, kur persikėlė kartu su savo šeima – iš rusų inteligentų kilusia žmona Marija ir sūneliu Jurgiu.

Šeimą aprūpino darbas diplomatinėje tarnyboje, o poezija buvo laisvalaikio forma, penas sielai. Daugiausiai J. Baltrušaitis rašė rusų kalba. Jis buvo aktyvus simbolistinio judėjimo dalyvis, su bičiuliu Rusijoje įkūręs leidyklą „Skorpion“ kitų simbolistų kūriniams leisti. Lietuviškai daugiau rašyti pradėjo tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, likdamas ištikimas simbolistinei lyrikai. Rusiškai parašyti jo eilėraščiai taip pat buvo išversti ir išleisti lietuviškai.

Kaip diplomatas, J. Baltrušaitis bendravo su kitais diplomatais. Teko jam bendrauti ir su Lietuvos pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi Prancūzijoje Stasiu Antanu Bačkiu. Vyrai bendravo tiek darbo klausimais, tiek asmeniškai, lankėsi vienas pas kitą svečiuose. Vėliau iš namų vykdė ir diplomatinę tarnybą, nes sovietai Lietuvos atstovybes uždarė. S. Bačkis buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys ir palaikė ryšius su kitais lietuvių kultūros veikėjais, įskaitant J. Baltrušaitį. Ir štai jo sūnus, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, betvarkydamas tėvo archyvą, rado J. Baltrušaičio medžiagos, kurią maloniai sutiko patikėti Maironio lietuvių literatūros muziejui.

Kuo seniau gyveno rašytojas, tuo mažesnė tikimybė papildyti jo rinkinį. Tačiau MLLM netikėtai praturtėjo J. Baltrušaičio rankraščiais ir kitkuo. Poeto archyvas nebuvo didelis, todėl vilčių jį papildyti buvo nedaug – juk J. Baltrušaitis mirė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, buvo palaidotas Prancūzijoje... Ypač džiaugiamės rankraščiais, kurių iki šiol neturėjome nė vieno.

Pats kardinolas sako net prisimenąs J. Baltrušaitį ir jo apsilankymus, nors tuo metu buvęs dar visai vaikas. Prisimena, kad jį tėvai pakviesdavę padeklamuoti eilėraščių suaugusiems, o ir pats Baltrušaitis jam vis padeklamuodavęs posmelį apie katiną, kurį A. J. Bačkis prisimena ir dabar. Sutapimas – tarp MLLM patikėtų rankraščių vienas eilėraštis pasirodė besąs apie tą patį katiną. A. J. Bačkis kartu su tėvais dalyvavo ir J. Baltrušaičio šermenyse.

Iš kitos muziejinės vertybės matyti, kad J. Baltrušaitis, matyt, buvo iš tų, kurie grįžta prie to, kas buvo parašyta, bando dar prikurti ar kažką pataisyti. 1943 m. vaikų žurnale „Žiburėlis“ galima matyti, kad šalia išspausdintų savo eilėraščių J. Baltrušaitis priklijavęs tų eilėraščių vėliau sukurtus pratęsimus.

Muziejininkai labai džiaugiasi šiuo nedideliu, netikėtai įgytu lobiu ir dėkoja A. J. Bačkiui už dovaną.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2025 m.