1907 m. lapkričio 4 d. Rytų Aukštaitijoje gimė būsimasis rašytojas, žurnalistas, mokslininkas Juozas Tininis. Mokslo troškęs vaikas, savarankiškai išmokęs pirmųjų gimnazijos klasių kursą, įstojo į šeštąją Rokiškio gimnazijos klasę. 1928 m. sėkmingai gimnaziją baigė, atvyko į Kauną ir įstojo į Lietuvos universitetą, 1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo vardu. Teologijos-filosofijos fakultete studijavo senąsias graikų, lotynų kalbas ir pedagogiką. Parašęs ir sėkmingai apsigynęs diplominį darbą, studijas baigė 1935 m.
Muziejaus interneto svetainės lankytojų dėmesiui – artimo J. Tininio draugo Bernardo Brazdžionio išsaugotas ir kartu su B. Brazdžionio rinkiniu iš Kalifornijos atkeliavęs įdomus dokumentas – Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomas, liudijantis, kad J. Tininio pagrindinė studijų kryptis – lotynų kalba ir literatūra, o šalutinės – graikų kalba ir literatūra bei pedagogika – psichologija. Taip pat pažymėta, jog „gerai išlaikęs visus egzaminus ir gerai parašęs diplominį darbą „Sapfo“, yra įgijęs visas aukštąjį mokslą baigusio teises.“ Diplominiame darbe nagrinėjo senovės graikų poetės Sapfo, sukūrusios daugybės himnų dievams, epigramų, raudų, elegijų ir kitų žanrų tekstus ir muziką, kūrybą. Sapfo sukurtą strofą vėliau perėmė kiti senovės graikų ir romėnų poetai. Diplominis darbas įvertintas pažymiu „gerai (4)“.
Diplomas didelio formato (aukštis 44 cm, plotis 34 cm), su reljefiniu VDU antspaudu, patvirtintas rektoriaus, ordinatorinio profesoriaus Mykolo Riomerio ir Teologijos-filosofijos fakulteto dekano, ordinatorinio profesoriaus Prano Kuraičio parašais, išduotas 1935 m. gruodžio 14 d.
Diplomo priedas – dviejų puslapių VDU Teologijos-filosofijos fakulteto pažymėjimas Nr.2 apie J. Tininio per aštuonis semestrus išlaikytų trisdešimties egzaminų įvertinimą, išduotas po mėnesio, 1936 m. sausio 10 d. Pažymėjimo pabaigoje nurodyta: „Pažymėjimas duotas greta baigimo diplomo“. Apačioje – apvalus VDU Teologijos-filosofijos fakulteto antspaudas ir fakulteto dekano bei sekretoriaus parašai.
Universiteto baigimo diplomas atvėrė duris tolesniems J. Tininio siekiams – literatūrinei (ypač vertimo meno), mokslinei ir pedagoginei veiklai. Tik labai gaila, kad 1971 m. rugpjūčio 2 d. netikėta šio nepaprastai kuklaus, darbštaus, talentingo žmogaus mirtis neleido jam užbaigti sudėtingų ir prasmingų, jį kaip lietuvį mokslininką turėjusių išgarsinti darbų. Pirmiausiai, tai J. Tininio gyvenimo tikslas ir svajonė – lyginamoji graikų-lotynų ir lietuvių kalbų studija. Gaila, kad liko neapginta disertacija apie Lukrecijaus kūrybos estetiką („Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez“) daktaro laipsniui gauti.
1971 m. žurnalo „Lietuvių dienos“ 1971 m. rugsėjo mėn. numeryje net keturi puslapiai skirti rašytojo, vertėjo, pedagogo, mokslininko Juozo Tininio atminimui. Rašytojas, žurnalistas B. Raila savo publikacijoje apžvelgė svarbiausius artimo bičiulio gyvenimo faktus: „Lietuvių Rašytojų Draugija su Juozo Tininio mirtimi neteko labai vertingos, aktyvios ir aukštų kvalifikacijų asmenybės. Velionis buvo pasišventęs mokslo ir jo tiesų ieškotojas, daug ir nuolat studijavęs Lietuvos ir užsienio kraštuose, aprėpęs plačius erudicijos akiračius. Maskolių okupacijos išblokštas iš tėvynės, jis turėjo progų apkeliauti didelį šio pasaulio gabalą, aplinkybių verčiamas arba savo pamėgimu. Tad buvo gana intymiai ir tiesiogiai susipažinęs su trijų kontinentų (Europos, Amerikos, Australijos) moderniuoju kultūriniu gyvenimu, kaip lygiai ir su antikinės senovės kalbiniais ir dvasiniais lobiais — sritimi, kuri buvo jo pirmoji mokslinė specialybė, nors emigracijos sąlygomis jam virtusi „nepraktiška“. Pirmiausia, dar Lietuvoje, jis buvo senųjų ir modernių kalbų mokytojas, o vėliausiai, Amerikoje, per kelerius metus lietuvių kalbos ir literatūros instruktorius Kalifornijos universitete (UCLA), — taigi prityręs pedagogas filologas. Šalia to, lietuvių kultūrinio magazino literatūros redaktorius ir uolus žurnalistas, išspausdinęs visą eilę meniškų reportažų iš savo kelionių ar šiaip straipsnių tekančiais lietuvių bei bendraisiais kultūros klausimais. Nevengė ir pačio nedėkingiausio verslo — buvo ir kritikas, kurio šios srities raštai periodikoje apie įvairias lietuvių autorių knygas, meno parodas ar teatro spektaklius, krūvon surinkti, vargu sutilptų viename storame tome. Galiausiai, atšokdamas atvangai, jis buvo užsienio literatūros prozos veikalų ir poezijos vertėjas, bet ypač ir pirmiau visa ko — rašytojas beletristas, palikęs trejetą grožinės literatūros knygų: romaną „Dailininko žmona“, du novelių rinkinius „Sužadėtinė“ ir „Nuskandintas žiedas“ ir tikriausiai dar įvairių nepaskelbtų rankraščių“.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė