Muziejaus fonduose saugomas turtingas prozininko, dramaturgo, vertėjo Juozo Paukštelio rinkinys. Ypač gausus rankraštynas: nuo pirmųjų kuklių literatūrinių bandymų gimnazijos suole iki jo kūrinių, tapusių klasika. Gana gausus dar Šiaulių gimnazijos laikų prozos, poezijos ir dramos kūrinėlių pluoštas. Matome ir dėžes, kupinas žymiausių kūrinių (romano iš trilogijos „Čia mūsų namai“, memuarinių knygų „Dažnai atsimenu juos“, „Kaip sapnas“, apsakymų rinkinio „Apyniai kvepėjo“ ir kt.) rankraščių. Jaunystėje rašė rašalu gana smulkiu šriftu, brandžiame amžiuje – grafitiniu pieštuku. Ant ilgų siaurų popieriaus lapų sugulę aiškiai įskaitomi tekstai. Paukštelis, kaip buvęs literatūros mokytojas, nemėgo netvarkingos rašysenos, braukymų, dėmių, tad nereikalingą žodį ar sakinį ištrindavo ir įrašydavo taisymus. Be to, brandžiame amžiuje ir regėjimas nusilpo, tad taip rašant buvo lengviau tvarkyti tekstą.
Rašytojas gimė 1899 m. kovo 2 d. Titoniuose, Pakruojo rajone, neturtingų valstiečių šeimoje. Anksti mirė tėvas, tad motina su trimis vaikais vos galą su galu sudurdavo, Juozelis piemenavo. Gabus, darbštus jaunuolis, gerų žmonių padedamas, 1923 m. baigė Šiaulių gimnaziją, o 1927 m. – Kauno universiteto Teologijos–filosofijos fakultete literatūros specialybę. Studijų metais ir vėliau buvo aktyvus studentų ateitininkų Meno mėgėjų draugijos „Šatrija“ narys, literatūriniuose vakaruose skaitydavo savo kūrybą, dalyvaudavo išvykose, šventėse. 1926 m. pabuvojo Prancūzijoje, Grenoblyje lankė prancūzų kalbos kursus svetimtaučiams. 1926 m. išvyko mokytojauti į Kėdainių gimnaziją, ten praleido 20 metų. Romantiką paviliojo graži gamta, Nevėžis, miškai, galimybė neturtingam studentui dirbti ir mokytis. 1929 m. susituokė su Brone Vėlavičiūte, šios gimnazijos mokytoja. 1938 m. Kėdainiuose pasistatė namą, su šiuo miestu susijęs visas tolesnis J. Paukštelio gyvenimas: čia parašyti reikšmingiausi romanai, dramos, apsakymai, čia įkūrė literatų būrelį. Pas J. Paukštelį į svečius atvykdavo įžymūs rašytojai, kurie dalyvaudavo jo organizuojamose literatūrinėse popietėse ir kt. renginiuose.
J. Paukštelis savo kūrybą – eilėraščius, humoreskas, apsakymus ir dramas – pradėjo spausdinti 1921 m. Ankstyvieji rašytojo kūriniai dar kiek patetiški, sentimentalūs. Pirmas brandesnis kūrinys – „Pirmieji metai“ (1936), paremtas paties autoriaus pedagoginio darbo įspūdžiais. 1939 m. pasirodė vienas reikšmingiausių J. Paukštelio romanų – „Kaimynai“, atskleidžiantis tarpukario Lietuvos kaimo gyvenimą ir jo žmonių dvasios grožį. Romane aukštinama tyra jaunuolių meilė, žemės darbų sakrališkumas, religinės šventės ir apeigos, ištikimybė tėvų ir protėvių palikimui, kritiškai pavaizduotas miesto civilizacijos skverbimasis į šį taurų, idealizuotą patriarchalinį pasaulį. Romanui būdingas lyrizmas, poetiškas pasakojimo stilius.
Sovietiniais metais J. Paukštelis išleido romanų trilogiją „Jaunystė“ (1959), „Netekėk, saulele“ (1963) ir „Čia mūsų namai“ (1969), „kurioje siekia aprėpti plačią Lietuvos istorijos panoramą (prieškaris, karas, pokaris), ieško kaime „klasių kovos“, gvildena socialinę problematiką. < ...> Pastangos prisitaikyti, privalomų ideologinių klišių laikymasis ypač pakenkė sovietinio laikotarpio kūrybai“ (Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001). Už šią trilogiją J. Paukštelis 1969 m. gavo Lietuvos valstybinę premiją.
1971 m. pasirodė jo apsakymų knyga „Apyniai kvepėjo“, kuriai būdinga „lyrinė prisiminimų intonacija“. 1979 m. išėjo rašytojo memuarinė knyga „Dažnai atsimenu juos“ apie įžymius lietuvių rašytojus ir kitus kultūros veikėjus, kurioje autorius atsiskleidžia kaip talentingas portretistas, meistriškai kuriantis charakterius. „Jokioje kitoje jo knygoje neturime sutelkto tokio įdomių, skirtingų charakterių koncentrato“ (E. Bukelienė, Juozas Paukštelis, Vilnius: Vaga, 1985). J. Paukštelis ketino parašyti prisiminimus iš viso savo gyvenimo, tačiau nespėjo įgyvendinti šio savo sumanymo. Liko tik rankraštis apie vaikystės metus „Kaip sapnas“, kurį po rašytojo mirties spaudai parengė jo žmona. „Paskutinioji autoriaus knyga vertinga kūrėjo asmenybei ir kūrybos šaltiniams pažinti“ (E. Bukelienė).
„Juozo Paukštelio  gyvenimo ir kūrybos kelias visą laiką ėjo arti kaimo žmogaus. Viską iš liaudies gavęs, viską jai ir atidavė. Jis pats save laikė kaimo žmogumi ir nuolat pabrėždavo pagrindinę savo kūrybos temą, atsineštą iš gimtinės“ (E. Bukelienė). Rašytojas šiltai, emocingai yra išsakęs savo troškimą: „Gal išsipildys ir mano sena svajonė – atsidėti vien kūrybai ir su visu nuoširdumu atvaizduoti tuos savo „prastus“ naginėtus brolius ir seseles, atvaizduoti jų vargus ir atodūsius, kurių buvo pilnos mūsų tamsių pirkių kertys, pilni laukai sunkių, nepakeliamų, kaip tų akmenų, – atvaizduoti jų šviesių vilčių blykčiojimus, kurių išsipildymo amžiais laukė, bet nesulaukę daugelis nuėjo su jomis į šaltą kapą po velėna. Augau su jais, vargą vargau, Mūšos slėnius su jais ariau, vienas ir tas pačias karo viesulas praleidau, pažįstu juos, suprantu ir myliu visa širdimi, pro ašaras juos myliu.“