Rinkdamiesi sieninį laikrodį, visada tikimės, kad jis tarnaus ilgai ir sklandžiai, kad papuoš mūsų namų interjerą, kad išliks ateinančioms kartoms... Nežinia, ką mąstė rašytojas Juozas Grušas, kai nusižiūrėjo laikrodį savo namams, tačiau jo pirkinys buvo ne tik labai patikimas, bet ir prašmatnus.
Brangus sieninis laikrodis su švytuokle sukurtas Vokietijos įmonėje „Junghans“ XX a. pradžioje. 1903 m. ši įmonė tapo didžiausia pasaulyje laikrodžių gamintoja. Laikrodžių fabriko ženklas žinomas nuo 1866 m. Nuo 1890 m. laikrodžiai žymimi aštuonkampe žvaigžde. Šis ženklas puikuojasi ir ant Juozo Grušo sieninio laikrodžio ciferblato.
Anot rašytojo dukros Algimantos-Marijos Tamošiūnienės pasakojimo, rašytojas laikrodį galėjo įsigyti apie 1935 m. Kaune. Jis kabojęs šeimos nuomojamame bute Perkūno alėjoje, vėliau atsivežtas į savą namą Kalniečių gatvėje. Laikrodžio korpusas pagamintas iš ąžuolo medienos. Karūna puošta rankų darbo drožinėta augalinių ornamentų detale. Laikrodžio durelės įstiklintos: ties ciferblatu – skritulio formos, ties švytuokle – stačiakampio formos profiliuotas stiklas su metalinėmis detalėmis.
Laikrodis buvo jaunos Pulcherijos ir Juozo šeimos įkurtuvių liudininkas, drauge išgyveno džiaugsmingas poros valandas ir sunkias dienas, matė daugybę namo gyventojų ir svečių. J. Grušas ir jo šeimos nariai vertino gerai matomus ant sidabro spalvos ciferblato ryškiai išsiskiriančius juodus arabiškus skaitmenis ir tokios pat spalvos rodykles bei ypač malonų ausiai laikrodžio skambėjimą. Mušdavo pusvalandžius ir valandas. Kas pusvalandį namiškiai išgirsdavo tik trumpą garsą, o valandų skaičių ženklino tiek pat dūžių. Su kiekvienu dūžiu namas tarsi atgydavo. Jo gyventojai dienos metu galėdavo pasitikrinti savuosius rankinius laikrodžius, vaikai mėgdavo pastriksėti. Naktį jaunieji šeimynykščiai skambėjimo tiesiog negirdėdavo, o vyresnieji galbūt skaičiuodavo neramiam miegui ar būdravimui likusias valandas... Gal rašytojo sapnus aplankydavo jo būsimų dramų herojai, o laikrodžio dūžiai visuomet sugrąžindavo į realybę...
Laikrodį ilgus metus žalvariniu raktu prisukdavo namų šeimininkas, o kai jis būdavo išvykęs ar nebepajėgdavo pasiekti aukštai kabančios namų puošmenos dėl pašlijusios sveikatos, šią pareigą perėmė dramaturgo vaikaitis architektas Algimantas Kančas. Senelis jam yra aiškinęs, kad prisukinėti laikrodį dera labai atsargiai ir vos tik pajuntamas mažiausias pasipriešinimas, reikia sustoti. Kai rašytojo gyvybė užgeso einant 85-uosius metus (1986 m. gegužės 21-osios naktį, 23 valandą 45 minutės), Algimantas sustabdė laikrodį.
Nuo lietuvių literatūros klasiko mirties prabėgo jau 30 metų. Nė kiek nepasenusiu laikrodžiu dabar grožisi Juozo Grušo memorialinio muziejaus lankytojai, tačiau nei tiksėjimo, nei dūžių nebeišgirs... Gerbdamos šeimos valią muziejininkės šio eksponato nebeprisuka, bet niekuomet nepamiršta jo parodyti ir apibūdinti.
Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė