Garsi Lietuvos skulptorė, grafikė, pedagogė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė (1923–2009) daugelį metų bendravo su rašytoju Juozu Grušu. Dailininkė sukūrė ir dovanojo dramaturgui jo skulptūrinį portretą, o 2008 m. tris grafikos darbus perdavė J. Grušo memorialiniam muziejui kartu su savo prisiminimais. Dviejų portretų eskizai nupiešti 1984 m., o atspausti po penkerių metų – 1989-aisiais. Grotažuose J. Grušas pavaizduotas savo kambaryje sėdintis ant sofos. Šalia šeimininko įsitaisęs didžiulis šuo Arielis.
Trečias darbas – dailininkės piešinys tušu – sukurtas 1986 m., likus trims savaitėms iki rašytojo mirties. Grušas sėdi kėdėje savo sode po skėčiu. Apie šio eskizo gimimą liudija 1986 m. balandžio 28 d. autorės dienoraščio fragmentas:
„Šiandien nutariau aplankyti rašytoją Juozą Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė mus pas savo šeimininką. Gulėjo J. Grušas sode sudedamoje kėdėje, kojos buvo apsuptos raudonu pledu. Buvo užsidėjęs beretę, vilkėjo pilką megztinį, o nuo karštos pavasario saulės gynė skėtis. Pasitiko mus su šypsena. Pasakojo daug, bet lėtai, tarsi pavargęs, apie meilę Salomėjai Nėriai. Į vakarą paprašė Vytautą (dailininkės vyrą) paduoti lengvą puspaltį. Aprengėm, apmuturiavom, kad tik neperšaltų. Paklausiau, ar galiu jį piešti. „Pieškite, pieškite“, – atsakė. Padariau gulinčio kėdėje du eskizus. Ėmė temti, ir mes atsisveikinom.“
Dailininkė jau po rašytojo mirties ne kartą yra lankiusi J. Grušo atminimo renginius muziejuje ir visuomet reiškė didžiulę pagarbą jo kūrybai, pabrėždavo, kad „J.Grušas tokiu sunkiu ir sudėtingu Lietuvai laikotarpiu buvo tikras lietuvių tautos žadintojas. Jis savo pjesėmis nuveikė labai daug: parašė, ko kiti neišdrįso, nutylėjo...“

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė