Mūsų dienų skaitytojui neįprastai kukliai apipavidalintos rašytojo Juozo Grušo memorialinėje bibliotekoje saugomos prieškario knygos. Viena iš jų – 1935 m. „Sakalo” leidyklos 3200 egzempliorių tiražu išleistas, nuo laiko pageltęs ir apiplyšęs, su nespalvota dailininko T. Kulakausko iliustracija viršelyje J. Grušo romanas „Karjeristai“. Kūrinio ištraukos spaudoje skelbiamos nuo 1933 m. Ypač garsiai nuskambėjo kaip valdančiosios aukštuomenės satyra „Literatūros naujienose“ paskelbtas romano fragmentas „Didelis veikėjas Murza“. Anot literatūrologo Jono Lankučio, antroji J. Grušo knyga (pirmoji knyga novelių rinktinė „Ponia Bertulienė“ išleista 1928 m.), „pasirodžiusi po septynerių metų pertraukos, išvedė Grušą į magistralinį to meto lietuvių literatūros kelią“.
Romane buvo paliestos labai opios ir rimtos visuomenės problemos, kalbama apie visos tautos egzistencijai iškilusius pavojus, išryškėjo autoriaus objektyvumas, tiesos siekimas. J. Šimkus savo recenzijoje rašė, kad  „J. Grušas yra dešiniosios grupuotės žmogus, bet savo romane pasirodo labai tolerantišku kitų įsitikinimų žmonių atžvilgiu. Tad yra aukšto humaniškumo ir inteligencijos reiškinys, ir jis yra sveikintinas. Jis plaka visus: kairiuosius ir dešiniuosius, jeigu jie blogi kaip žmonės“. Panašiai apie knygą pasisakė ir L. Gira: „Šiam romanui tebesant dar spaudoje, girdėjusieji apie jį, žinojusieji autorių esant žmogų kaip tik vienos seiminių politikų srovės, šiandien esančios opozicijoje, spėliojo tą romaną būsiant nukreiptą tik prieš vienos rūšies karjeristus... Laimei, išėjo kitaip. Nepagailėjo autorius ir savo vienaminčių karjeristų – priešingai, jų žmonės ypač skaudžiai išjuokti ir apnuoginti... Tai yra neabejotinai rimtos, tikros literatūros kūrinys.“ Teigiamai romaną vertino ir vienas reikliausių marksistinės krypties kritikų K. Korsakas, tik priekaištavo, kad jo autorius neatskleidė „dabartinio mūsų karjerizmo visuomeninių ir socialinių priežasčių“...
J. Grušo memorialinėje bibliotekoje išsaugoti visi „Karjeristų“ leidimai. Ypatinga knyga 1935 m. išleistas romanas su rašytojo rankraštiniais taisymais, intarpais, ruošiamam sovietmečio – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos 1957 m. romano publikavimui. Autoriui teko nelengva užduotis: pagal sovietinės santvarkos reikalavimus koreguoti tekste minimų politinių partijų, judėjimų, sąjungų, veiklų pavadinimus („socialistų“ keičia į „socialdemokratų“, vietoj „komunistinis metodas“ rašo „laukinis fanatizmas“, opozicinę tautininkų partiją pavadina „liaudininkų“), turėjo išbraukti kaip kambario interjero detalę tekste minimą įrėmintą „Lietuvos nepriklausomybės aktą“, „partijos centro komitetą“, „partijos sekretorių“, nes cenzūra nebūtų praleidusi tokių „nekorektiškų“ frazių...
Antrosios dalies pradžia pakeista. Autorius perrašė 1935-ųjų metų tekstą, išryškindamas pagrindinio herojaus Viktoro Domanto svarstymus apie 1926 m. po perversmo pasikeitusią Lietuvos politinę ir viešojo gyvenimo situaciją, apie jo asmeninį pasirinkimą: „Ar dabar jam vėl įsitraukti į politiką, prisidėti prie naujų valdovų ir rūpintis gauti atsakingą valstybinę tarnybą? Ar likti nuošaliai ir verstis žurnalistika, laukti, skursti ir vienam užsidarius svajoti apie teisingesnį gyvenimą?“
Nors vienintelį savo romaną vėliau J. Grušas laikė vos ne atsitiktine „jaunystės nuodėme“, laiške J. Lankučiui išreiškė abejonę, ar iš viso verta šį kūrinį rodyti šiuolaikiniams skaitytojui, „Karjeristai“ nulėmė rašytojo karjeros pradžią. Prieškario skaitytojai šį romaną laikė dienos aktualijų atspindžiu, gyvai svarstė jame atskleistas visuomeninio gyvenimo problemas, pavaizduotas situacijas, herojų dvasinės degradacijos pavyzdžius. Ir mūsų dienomis ne vienas muziejaus lankytojas, skaitęs „Karjeristus“ teigia, kad romanas „lyg šiandien sukurtas“...
 

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė