Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – ne tik mūsų literatūros klasikas, dvasininkas, publicistas, tačiau ir didelis teatro mėgėjas, kritikas. Nors dvasinė valdžia draudė, jis mėgo lankytis teatre, bendravo su to meto žymiais žmonėmis, rašė recenzijas.

Įdomu tai, kad Vaižgantas šventino 1925 m. naujai atkurtą Valstybės teatrą. Jo kalboje ši „Meno šventykla“ sulyginama su „Dievo šventykla“, iškeliama dieviškoji menininko prigimtis: „Aktorius ir kunigas yra tolygūs žmonės. Kunigas atnašauja prie altoriaus, o aktorius – scenoje“.

Šventinti teatro J. Tumas-Vaižgantas buvo išvykęs net į Estiją. 1913 m. rugpjūčio 23 d. Vaižgantas „Vilties“ redakcijos buvo pasiųstas į Taliną, kur dalyvavo estų tautos teatro atidaryme. Ten taip pat sakė kalbą, kurioje ypatingai iškeliamas tautiškumas, kiekvienos tautos savitumas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas įdomus eksponatas –  J. Tumo-Vaižganto atvirlaiškis su averse pavaizduota Talino teatro nuotrauka. Siųsta Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui. Įraše autorius žavisi „Igauniu teatru“ – „tikra menų šventykla“.

Savo kalboje šventinant šį teatrą Vaižgantas sakė: „Mažoms tautelėms, atstumtoms nuo plataus politinio gyvenimo, kur nūnai visados atsiduoda „broniruotu ar nebroniruotu kumštimi”, palieka nusigręžti į kitą pusę, kur kas garbingesnę: į puoselėjimą savotiškųjų kultūrų ir tai sukrauti į bendrąjį žmonijos iždą. Pabaltijos Aisčių tautis ir seniau kai ką duodavo civilizuotajam pasauliui – gintarą. Šiandieną gintaro mes veik jau nebeduodame. Ir pats jis atpigo. Bet galime ir vėl pradėti duoti, tik jau kur kas brangesnių daiktų – savotiškus tautinių dvasių apsireiškimus literatūroje ir menuose: pasakoje, dainoje, muzikoje, architektūroje ir kt. Tai juk nebe gintarai, bet gryni perlai.“

Parengė J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vyr. muziejininkė Gintarė Dabkevičienė