Juozas Eretas gimė 1896 m. spalio 18 d. Šveicarijoje, Bazelio mieste, neturtingoje, bet religingoje katalikų šeimoje. Labai smalsus, gabus, daugybę dalykų besidomintis siekė mokslo, įveikė visus finansų nepriteklius ir įstojo į Fribūro universitetą. Jame mokėsi germanistikos, istorijos, filosofijos bei meno, apgynė mokslų daktaro disertaciją. Tuo metu Fribūro universitete studijavo visas būrys lietuvių, iš kurių J. Eretas ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir sužinojo apie Lietuvos istoriją. Vėliau Juozas Purickis, diplomatas, žurnalistas pakvetė J. Eretą prisijungti prie lietuviškos veiklos, rengti publikacijas, padirbėti Lietuvių spaudos biure Lozanoje. Lietuvių visuomenininkai nenustojo jo kvietę į Lietuvą ir galiausiai 1919 m. J. Eretas atvyko į Kauną. Jis buvo gavęs siūlymą įkurti Lietuvos informacijos tarnybas. Viena svarbiausių J. Ereto užduočių buvo, kad žinios apie Lietuvą pasiektų pasaulį, o kas dedasi svetur, sužinotų lietuviai. Pirmiausia užsienio reikalų ministro pavedimu įkūrė Spaudos biurą, netrukus pertvarkytą į informacijos departamentą, o 1920 m. – naujienų agentūrą ELTA, kuriai J. Eretas vadovavo du metus. Tačiau jis ir toliau užsiimdavo Eltos veikla, dalyvaudavo tarptautinėse derybose, talkindavo lietuvių diplomatams.
1919 m. J. Eretas prisidėjo organizuojant Aukštuosius kursus, tapo vokiečių kalbos ir literatūros, taip pat visuotinės literatūros ir meno istorijos dėstytoju, vėliau dėstė ir kitus dalykus tokius, kaip prancūzų literatūros istoriją, žurnalistiką. 1922 m. kursus reorganizavo į Lietuvos universitetą, kur J. Eretas tapo profesoriumi, Visuotinės literatūros katedros vedėju. Jis siekė jaunajai kartai skeipyti tikėjimą, šviesos ir gėrio idealus. Buvo mokytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, oratorius, spaudos bendradarbis, muzikologas, diplomatas, blaivybės puoselėtojas, katalikiškų organizacijų kūrėjas ir stiprintojas, žmogus, ypač mylėjęs lietuvišką žodį. J. Eretas lavino studentus ir šalia savo paskaitų, stengdamasis, kad neatsiliktų nuo meno ir literatūros. Profesorius atsinešdavo patefoną ir po paskaitų grodavo Haidno, Mocarto ir Bethoveno kūrinius, aiškindamas jų stiliaus muzikinius skirtumus. Tapo meno mėgėjų draugijos „Šatrija“ dalyviu, vadovavo jaunimo katalikų federacijai „Pavasaris“. Abiejų draugijų narė buvo ir poetė Salomėja Nėris, ją su profesoriumi siejo romantiniai santykiai. J. Eretas apie savo studentę atsiliepia: „Salomėja Bačinskaitė buvo mano studentė, net artima, nes jos pagrindinė šaka universitete buvo mano dėstoma germanistika. Abu buvova ir ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ nariai, todėl dažnai susitikdavova ir privačiai. Iš to ir išaugo ta simpatija, kuri 1928 metais ją paskatino keliauti į Šveicariją, kur aš tuomet praleidau vasaros atostogas. Tačiau jos toli siekią sumanymai nebuvo suderinami su mano būkle – juk aš tuomet jau buvau vedęs, – todėl ir užsimezgė ta nelaimė, kuri vedė ją prie tam tikro lūžio jos gyvenime. Tai įvyko daugiau iš apviltos meilės, negu iš sąmoningo perėjimo į kitą pasaulėžiūrą, kuri – kiek aš patyriau – jai niekada nebuvo prie širdies.“
1925 m. gyvendamas Lietuvoje vedė Oną Jakaitytę. Šeima susilaukė aštuonių vaikų, penki iš jų užaugo.
1940 m. prasidėjus okupacijai, J. Eretas su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją. Dėstė universitetuose, tarnavo Šveicarijos kariuomenėje, buvo vienos Bazelio gimnazijos mokytoju. Iki gyvenimo pabaigos buvo ištikimas Šveicarijos lietuvių bendruomenės narys, parašė daug reikšmingų straipsnių, publicistikos darbų. Mirė 1984 m. kovo 13 d. Bazelyje.
Parengė muziejininkė Asta Zenkevičienė