Šiemet Vaiko dieną švenčiame gegužės 17-ąją. Ta proga pažvelkime į keletą Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų nuotraukų, kurios mena poetės, vertėjos Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) vaikystės laiką.

Pirmoji – 1940 metais fotografuota Kaune, „Zinaidos“ fotoateljė. Matome mažą mergaitę – tai būsima viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Tuo metu Juditai buvo 2 metai ir 7 mėnesiai. Pozuodama ji laiko lėlę, plaukuose kūpso didelis baltas kaspinas lyg milžiniška peteliškė, ant kaklo auksinis krikšto kryželis, apie kurį atsiminimuose J. Vaičiūnaitė rašė: „Kai dygo dantys, aš jį pakramčiau, ir tokį su dantų žymėmis jį vėliau nešiojo mano duktė Ula.“ (Judita Vaičiūnaitė. Raštai, t. 3, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008, p. 399).

Būsima poetė gimė Kaune, šis miestas J. Vaičiūnaitei – namai, vaikystė. Jame pragyventi pirmieji septyniolika metų. „Kaune visada sušylu, atgyju, lyg man padėtų kažkokios slaptos jėgos. Kauno ilgiuosi, tai lyg kelionė į praeitį, į pradžią.“ (Ten pat, p. 282). Poetės tėvai – psichiatrijos profesorius Viktoras Vaičiūnas ir gailestingoji sesuo Adelė (Selenytė) Vaičiūnienė. Atsiminimuose J. Vaičiūnaitė rašė: „Šviesią dar prieškario vasaros dieną parnešta iš ligoninės pradėjau savo gyvenimo kelionę. Gimiau labai maža, ilgais juodais plaukais. „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs dėdė Petras Vaičiūnas.“ (Ten pat, p. 349). Yra ir paso duomenys, ten pirmas vardas – Viktorija, o Judita – antras.

Prasideda Antrasis pasaulinis karas. Juditos vaikystės atsiminimuose išliko ne tik pilnas ligonių tėvo laukiamasis, su mama karpomos popieriaus juostelės, klijais iš miltų ir vandens klijuojamos ant langų stiklo, sutrūkę radiatoriai, susprogdintas vandentiekis, bet ir saulėti sekmadieniai, kai eidavo į evangelikų reformatų bažnyčią, operą ar kavinę, kurioje prie stalelio, apkrauto ledais ir pyragaičiais, šypsojosi tėvas. „Nors buvo karas, buvom laimingos. Kokie skaidrūs tie tolimi sekmadieniai karo dūmuose! Anos saulės nutvieksti, kai vaikiška ranka jautė stiprų tėvo delną.“ (Ten pat, p. 359). Universiteto profesoriaus, gydytojo V. Vaičiūno dukros buvo auklėjamos humanizmo dvasia, mokomos atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, matė, kad neretai iš toli atvykstantys ligoniai buvo gydomi veltui. 1945-ieji, pirmoji vasara po karo, vaikystės laiko idealumą griauna tėvo mirtis, kai būsimajai poetei buvo vos aštuoneri. Mirus tėvui, šeimos gyvenimas finansiškai pasunkėjo, tapo nelengva išgyventi, sunkiai besiverčiančias našle tapusią mamą Adelę su dviem dukromis globojo tėvo broliai – kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas Vaičiūnas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas.

1939 m. nuotraukoje matome Juditą su dvejais metais vyresne seserimi Dalia Marija. Aprengtos mergaitės lyg dvynės, vienodomis suknelėmis.

Iš vaikystės tarsi per rūką išplaukia vienas pirmųjų prisiminimų: „Neaiškiai prisimenu save, gulinčią baltai dažytoj geležinėj pintoj lovelėj, mėlyną apmušalo gėlytę, kurią krapštinėjau, kol pradraskiau. Pasilenkę tėvų veidai ir dvimetė susijaudinus sesutė su šviesiais lygiais kirpčiukais, didelėm mėlynom įsisiurbusiom akim, audringai, su tokia meile mane sutikusi. Nuo tos akimirkos manęs nebepaleido apglėbusi karšta jos rankutė – namie, gatvėj, mokykloj. Niekad nebuvau viena – visad apginta, globojama, išbučiuota. Kaip aš didžiavausi savo seserim!“ (Ten pat, p. 349). Pirmaisiais metais užsimezgęs dvasinis ryšys seseris siejo visą gyvenimą. Vaikystėje Dalia yra žaidimų draugė. J. Vaičiūnaitė prisimena: „Karštos karo vasaros. Neužmirštami vaikystės žaislai – du pliušiniai meškiai, geltonas ir mažesnis žydras, minkštas šuniukas su odiniu antkakliu ir raudonu liežuviu, bezdžionėlė. <...> Taip ir žaidžiam – laimingos po saule. Dalia ir Dita. Viena šviesi, antra tamsiaplaukė. Tai mūsų skiriamasis ženklas. Gal dėl to taip mėgau brolių Grimų pasaką „Baltuolė ir Rožytė“.“ (Ten pat, p. 353).

Būsimai poetei įtakos turėjo aplinka, kurioje augo. Poeziją kūrė dėdė P. Vaičiūnas, jaunystėje eilėraščius bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, o prozą rašė sesuo Dalia. Juditą supo inteligentiška aplinka, kuri buvo kupina literatūros, poezijos, muzikos. Judita mokėsi groti smuiku, sesuo Dalia – pianinu.

1950 m. fotografijoje matome Juditą, mamą Adelę Vaičiūnienę ir seserį Dalią.

Pokario metų nykybėje vaikystės prisiminimuose išliko jaunos našlės ir dviejų našlaičių bute kasmet rengiami koncertai, kurie pirmąjį gegužės sekmadienį vietoj gelių buvo dovanojami mamai. „Vadovaudavo Dalia. <...> Mes dainuodavom – solo pakaitom ir duetu. Mes skambindavom pianinu. Ir mes šokom, vaizduodamos balerinas – tas man gal labiausiai patiko. Iškilmingai pranešdavom mamai, kas ką atlieka. O žiūrovas buvo vienintelis – mama.“ (Ten pat, p. 374). Dukros žinojo, kad mama vertina ne turtą, o mokslą, kelionių ilgesį, vaikišką svajonę.

J. Vaičiūnaitė yra iš tos kartos, vaikystėje pergyvenusios karo siaubą, Sibiro baimę, nepriteklius, bet poetės atsiminimuose vaikystė yra šviesus laikas, kuriame nėra barnių, priekaištų, nėra skriaudos, pykčio, neapykantos, pagiežos. Lyrikė yra sakiusi: „Vaikystė – šventas praeities laikas, kuriame viskas įgauna sakralumo atspalvį...“

Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų rinkinių saugotoja Eglė Rankauskienė