Šių metų rugsėjo 11 d. minėsime vieno įdomiausių, kūrybingiausių ir darbščiausių žmonių, garsinančių Lietuvos vardą visame pasaulyje – Tomo Venclovos 85-ąjį gimtadienį.

Poeto, vertėjo, Lietuvos Helsinkio grupės nario, Jeilio (Yale) universiteto profesoriaus kūrybinis kraitis: 24 lietuvių kalba parašytos knygos, iš kurių minėtinos: „Kalbos ženklas: eilėraščiai“ (1972), „Vilties formos: eseistika ir publicistika“ (1991), „Eumenidžių giraitė“ (2016) (2017 m. Poezijos pavasario laureatas, Maironio premija); moksliniai darbai rusų ir anglų kalbomis; begalė vertimų. Įvertinimų ir apdovanojimų sąrašas taip pat įspūdingas: 1978 m. V. Krėvės literatūrinė premija, už „98 eilėraščius“, 1995 m. LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius, 1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, 2000 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija ir kt. Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Vilniaus, Getingeno, Liublino universitetų garbės daktaras.

Garbingą sukaktį pasitinkant, praskleiskime rašytojo Tomo Venclovos archyvą, saugomą muziejuje, ir susipažinkime su įdomia istorija iš šios, pasak poeto M. Martinaičio nelauktos literatūrinės figūros, netelpančios į įprastus chrestomatinius rėmus, ir pasak literatūrologės D. Mitaitės, plačiausiai pasaulyje žinomo Lietuvos kultūros žmogaus, gyvenimo.

Istoriją, pasakojančią apie dviejų talentingų poetų, artimų sielų, bendraamžių ir bendramokslių Tomo Venclovos ir Juditos Vaičiūnaitės draugystę, inspiravo muziejaus fonduose saugomas ir niekur anksčiau neskelbtas Juditos Vaičiūnaitės piešinys – Tomo Venclovos portretas.

Portretas škicuotas pieštuku, nedidelio formato, užima maždaug 7 x 8 cm perlenkto, pageltusio popieriaus lapo dalį. Nedatuotas. T. Venclova pavaizduotas profiliu, su kepure ant galvos, jauno amžiaus. Kitoje šio lapo pusėje matomas brėžinys, neįskaitomi juodraštiniai žymėjimai pieštuku ir informatyvi lentelė su duomenimis, iš kurių galima suprasti, kad tai 1951 m. gruodžio 5 d. Juditos Vaičiūnaitės mokyklos laikų braižybos pamokos sąsiuvinio lapas. Tuo metu Juditai tik 14 metų. Ar galėjo du būsimi poetai būti pažįstami dar Kaune? Tiesa, Judita gyveno Kaune, Žaliakalnyje, o Tomas laikinai su mama buvo apsistoję senelių Račkauskų namuose Fredoje, tačiau 1946 m. persikėlė į Vilnių, ir minėtu metu mokėsi Vilniaus I-ojoje berniukų gimnazijoje. Įdomu, kad T. Venclova, D. Mitaitei jų pokalbio 2004 m. metu, yra prasitaręs, prisimenantis atsitiktinį, dar vaikišką savo ir seserų Dalios bei Juditos Vaičiūnaičių susitikimą traukinyje (seserys dažnai lankydavo Vilniuje mirusio tėvelio brolius – kunigą J. Vaičiūną ir poetą P. Vaičiūną), ar galėjo Judita taip susižavėti Tomu, jog braižybos pamokos metu, būtų čiupusi pieštuką ir pradėjusi piešti...

Pirmiausia, Judita Vaičiūnaitė, nors pasirinkusi poetės kelią, buvusi plataus talento kūrėja – griežė smuiku ir skambino fortepijonu, tapė. Svarus literatūrologės G. Bernotienės pastebėjimas: Yra išlikusi serija 1954 metų Vaičiūnaitės piešinių, atliktų daugiausia pieštuku,  – moters galvutė, Švč. Mergelės Marijos ir Jono Evangelisto portretai, sesers Dalios portretas, autoportretas. Greičiausiai šis portretas taip pat priskiriamas studijų Vilniaus universitete metams, kuomet autorė senus mokyklos laikų sąsiuvinius, išplėštus bloknotų lapus, naudodavo kaip juodraštinę medžiagą, kuriuose atgydavo prisiminimai ir išsiliedavo fantazija. Į mokyklinius sąsiuvinius J. Vaičiūnaitė persirašė ir pirmąjį T. Venclovos, pasirašiusio Andriaus Račkausko slapyvardžiu, tik keturiais egzemplioriais padaugintą poezijos rinkinį „Pontos Axenos“ („Juodoji jūra“) (1958).

Antra, pati poetė memuarinės prozos knygoje „Mabre viešbutis“ (2009) prisimena pirmąją pažintį su Tomu Venclova: Tame pačiame niūriame apleistame universitete, kurio senoviniuose kiemuose buvo ne tik šiukšlių krūvos, bet ir tuščias sueižėjęs visoms studentų kartoms svarbus fontanas, aš ir susipažinau su Tomu Venclova. Nes buvau jo kurso draugė. Pro laiko ūką net ir nykus jo paminėtas sienlaikraštis išplaukia lyg suskeldėjusi memorialinė lenta – šaltoj auditorijoj skaičiau Tomo griežtą recenziją apie mano pirmuosius 1956 metais „Pergalėj“ ir „Jaunųjų“ almanache išspausdintus eilėraščius, ir gal tos recenzijos bei jo poezijos paveikta suktelėjau miesto poezijos, architektūros svarbos link...

Ne tik bendros poezijos temos vienijo du jaunus žmones, būta šiltos nuoširdžios draugystės, lankytasi tose pačiose kavinėse Černiachovkėje, Neringoje ir kitur, dalytasi tuometinėje santvarkoje draudžiamos literatūros nuorašais, vertimais, būta įvairių susitikimų ir bohemiškų vakaronių bendrų pažįstamų namuose. Būta ir jaunatviško susižavėjimo, mat Tomas Venclova, anuomet Vilniuje buvo lyg kokia vaikščiojanti legenda, išsiskiriantis tiek savo išvaizda, tiek atsiskyrėliška laikysena, tiek idėjomis, drąsa. J. Vaičiūnaitė toje pačioje knygoje prisimena: „T. Venclova tais jaunytės metais skleidė ypatingą dvasinį žavesį, jis buvo išskirtinė asmenybė mano gyvenime, lyg koks kunigaikštis Myškinas iš Dostojevskio „Idioto“, vienas mylimiausių mano herojų.

Draugystė iš dalies nutrūko T. Venclovai 1977 m. emigravus į JAV, kiekvienam sukūrus šeimyninius gyvenimus, tačiau iki pat J. Vaičiūnaitės mirties 2001 m., judviejų santykiai išliko šilti, apie tai byloja aštuoni T. Venclovos laiškai J. Vaičiūnaitei, nuotraukos iš susitikimų JAV ir Lenkijoje, saugomos muziejuje.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė