Šio įdomaus eksponato – Jono Mikelinsko (1922–2015) romanų serijos Kur lygūs laukai, II dalies knyga Vilties ir nevilties keliu (1990) – atsiradimo kelias vingiuotas ir kupinas fatališkų ženklų, bet apie viską nuo pradžių...

Jonas Mikelinskas  daugiabriaunio talento žmogus: pedagogas, prozininkas, apie 30-ies knygų autorius, publicistas, daugelio literatūrinių premijų (1982–2007) laureatas, nuo 2009-ųjų Pasvalio krašto garbės pilietis, dailyraščio meistras. Vaikystėje talentingai tapęs, jaunystėje prijautęs ateitininkų idėjoms, visą gyvenimą – vakarietiškos laikysenos ir mąstysenos kūrėjas.

J. Mikelinskas dar mokydamasis Limparų ir Saločių pradžios mokyklose, Pasvalio P. Vileišio valstybinėje gimnazijoje, linko į menus – gražiai rašė (išlikę dailyraščio sąsiuviniai), tapė (didelis aplankas su mokyklinių laikų piešiniais), jam sekėsi kalbų disciplinos (išlikęs mokinio dienynas), be lietuvių, mokėsi prancūzų ir lotynų kalbas, galbūt šios žinios, Vakarų literatūros skaitymas, paskatino rinktis ir tolimesnį gyvenimo kelią.

1942 m. išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. Grįžęs pasirinko pedagogo kelią: 1944–1947 m. Saločių progimnazijos, 1952–1954 m. Onuškio vidurinės mokyklos mokytojas. 6-ame dešimtmetyje gyvenimo nubloškiamas į Vilnių. 1952 m. Vilniaus universiteto rūmuose studijuojant prancūzų kalbą ir literatūrą, susipažįsta su to paties fakulteto studente, būsima žmona, vertėja ir redaktore Aldona Merkyte (1924–2009), su kuria užaugina sūnų Joną.

Dirbdamas švietimo srityje, J. Mikelinskas intensyviai rašė – 1960-aisias pasirodė pirmoji novelių knyga Senis po laikrodžiu, tais pačiais metais jis priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, joje dirbo prozos konsultantu. Čia susipažįsta su rašytoju J. Avyžiumi, su kuriuo užsimezga artimas ryšys, ilgametė bičiulystė. Šios draugystės fatališkumą liudija keli ženklai: abu rašytojai gimė gegužės mėnesį, tais pačiais 1922 m., abiejų 100-ąsias gimimo metines šiemet minime. Abu vyrai, plunksnos draugai gimė ir tame pačiame Šiaurės Lietuvos regione: J. Avyžius – Joniškio raj., o J. Mikelinskas – Žadeikėliuose, Pasvalio raj. Abiejų gimtines jungė gaivališkoji Mūšos upė, ant kurios kranto (tuomet dar nepažįstami, bet abu talentingi ir būsimi garsūs rašytojai) galbūt ir pameškeriodavo.

Draugai kartu dirbo, dalinosi kūrybinėmis mintimis, keliavo, tai liudija ir MLLM saugomas, jau minėtas įdomus eksponatas – pirmasis II dalies Vilties ir nevilties keliu leidimas, išleistas „Vagos“ leidyklos Vilniuje, gana dideliu – 25 000 egzempliorių tiražu. Knygos apimtis solidi – 672 puslapiai, kaina taip pat – 3 rubliai ir 10 centų. Meniškame grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės viršelyje vyrauja balta, juoda ir mėlyna spalvos. Pats J. Mikelinskas savo kūryboje mėgo juodos spalvos simboliką (romanas Juodųjų eglių šalis (1988), novelė Juodas juokas (1994). Romanas rašytas 1976–1985 m., kaip nurodė pats autorius, Ratkūnuose, tėviškės pirkelėje, Nidoje, Puodžiūnuose, Vilniuje, Palangoje, Dubultuose ir vėl Vilniuje.

Šiame kūrinyje vaizduojama kaimo ir miesto buitis, kelių šeimų gyvenimas XX a. I p., kai kelis kartus keitėsi ideologinis ir socialinis režimas. Kaip pastebi J. Sprindytė, pasirinktas epopėjos žanras, ekstensyvus ir pernelyg išsišakojęs, vis dėlto, sugretinus MLLM saugomą dar ir rankraštinį (737 psl.) šio kūrinio variantą, matoma, kad rašytojas buvęs gan nuoseklus, pasitikintis savo kūrybos galia. Šiame rankraštyje praktiškai nėra taisymų, braukymų, intarpų, rašytojas ta pačia dailia rašysena primargino dabar jau pageltusių popierių lapus, suteikdamas jiems prasmės ir turinio.

3-iame knygos puslapyje mėlynu tušinuku Jonas Mikelinskas 1990 m. spalio 2 dieną įrašė: „Mielam Jonui Avyžiui, skvarbios akies ir šviesios galvos mūsų gyvenimo metraštininkui, – su draugiškais jausmais ir linkėdamas niekada neprarasti ištvermės ir vilties kelyje per lygius ir nelygius Nepriklausomos Lietuvos laukus.“

Bičiuliai vienas kitam dovanojo ir daugiau MLLM saugomų knygų su dedikacijomis: J. Mikelinsko Genys yra margas... (1976), Už horizonto – laisvė (1978), J. Avyžiaus Kaimas kryžkelėje (1964), Sodybų tuštėjimo metas (1970), Chameleono spalvos (1979). Jose tiek J. Mikelinskas, tiek ir J. Avyžius vienas kitam negaili šiltų ir drąsinančių epitetų: „Dideliam žodžio meistrui ir plačios prigimties žmogui J. Avyžiui...“; „<...> Tegu ši knyga mudu dar labiau suartina. Tavo J. Avyžius...“; „Mano brangiam bičiuliui Jonui Mikelinskui...“

Šio įdomaus eksponato autorius, anot poeto Vlado Braziūno, ateities kartoms išliks kaip „Lietuvos išminčius, tvirtos, nepalenkiamos sąžinės žmogus ir rašytojas.“

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė