2026-ieji Maironio lietuvių literatūros muziejui yra ypatingi – birželio 28 dieną bus minimas įkūrimo 90-metis.

Vėlyvojo baroko stiliaus rūmus, pastatytus 1742 metais Kauno miesto teismo seniūno Simono Siručio, kuriuose muziejus skaičiuoja jau ilgus gyvavimo metus, Maironis įsigijo 1909 metais grįžęs iš Peterburgo į Kauną. Per metus pastatas buvo suremontuotas, kiek pakeistas frontonėlio dekoras su nauju įrašu „1910 J. Maironis“. Pats prelatas apsigyveno antrojo aukšto aštuoniuose kambariuose, kitą namo dalį paskyrė įvairioms lietuviškoms kultūros organizacijoms.

Maironis buvo estetas, jo meninio skonio formavimuisi įtakos turėjo devyniolika Peterburge praleistų metų. Iš šio miesto jis parsivežė nemažai meno dirbinių, kuriais papuošė savo naujuosius namus. Rūmai tapo Kauno kultūros židiniu, juose yra svečiavęsi nemažai iškilių Lietuvos meno, mokslo, bažnyčios ir visuomenės veikėjų.

1922 metais Maironis šiuos rūmus su visa žemės valda padovanojo Kauno kunigų seminarijai. Tačiau prelatas liko pilnateisis jų šeimininkas, tik kaip pareigingas žmogus seminarijai mokėjo nuomos mokestį. Praleisti senatvę Maironis ruošėsi vaizdingoje vietoje Aleksote, architekto Karolio Reisono suprojektuotame dviejų aukštų name. Dvasininkas tikėjosi, kad po mirties ten bus įkurtas ir jo vardo muziejus. Tačiau naujuosiuose namuose jis taip ir nespėjo pagyventi – pastatas buvo baigtas statyti tik 1932 metų pavasarį, kai tautos dainius jau gulėjo mirties patale.

Savo turtu prieš mirtį Maironis labai atsakingai pasirūpino. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas svarbus notaro patvirtintas Jono Mačiulio-Maironio testamentas, kuriame dvasininkas išreiškė paskutinę savo valią. Visą testamentą Maironis surašė pats 1930 metais gruodžio 17 dieną Kaune, liudytojais buvo pakviesti kanauninkas Pranciškus Penkauskas, kunigai Morkus Morkelis ir Jonas Petrošius. Maironis norėjo, kad jo paskutinė valia būtų sąžiningai vykdoma ir niekas jai nekliudytų. Savo testamente prelatas rašė:

„Pavesdamas Dievo begaliniam gailestingumui savo sielą, norėčiau, kad mano kūnas palaidotas ilsėtųsi Kauno Bazilikos šventoriuje, prie pat bažnyčios sienos iš dešinės pusės, maždaug ties bažnyčios viduriu, be jokio aptvėrimo, tik ant bažnyčios sienos virš kapo įrengta marmurinė lenta su užrašu“, – savo valią amžinojo poilsio vietai išreiškė Maironis. Laidotuvių vykdytoju jis paskyrė savo artimą bičiulį, kunigą, rašytoją Mykolą Vaitkų bei detaliai paskirstė ceremonijos išlaidas.

„Visus gyvus pinigus, kurie po mano mirties atsiras mano asmeninėje kasoje popieriais ar auksu ir sidabru, taip pat dar neišmokėtą algą palieku mano geriausiai globėjai seseriai Marcelei Mačiulytei.“ Iš tų pinigų jai pavesta išmokėti algas namų ir seminarijos tarnautojams, išdalinti vargšams, neturtėliams, prieglaudoms, seseriai Pranciškai, o likusius pasilikti sau. Testamente dvasininkas taip pat skyrė lėšų Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrai bazilikai, Metropolijos seminarijos bažnyčiai, Kauno Kristaus prisikėlimo ir Betygalos bažnyčioms, katalikiškoms ir labdaros organizacijoms.

Maironis savo seseriai M. Mačiulytei iki gyvos galvos paliko ir visą savo judamąjį, kambariuose esantį turtą: fortepijoną, baldus, paveikslus, rūbus, kilimus, sidabro ir stiklo rakandus, knygas, raštus ir kt. Dvasininkas pageidavo, kad kol sesuo bus gyva jie „neišsiblaškytų“, kad pasiliktų savo vietoje, o jai mirus „visi mano baldai, knygos, paveikslai ir kas tik turės bent kokią istorišką vertę, noriu, kad būtų perkelti į mano vardo muziejų Aleksoto kalne...“

„Mano nejudamąjį turtą Aleksotoje, žemės sklypą N 2, iš Šv. Kazimiero Draugijos ir Žemės Ūkio Ministerijos išpirktą su mūro namais, kuriuos ateinančiais metais ketinu statyti ir tai statybai numatau ne mažiau šešiasdešimt tūkstančių litų, skiriu mano vardo Muziejui; ir žemės sklypu, ir namais galės naudotis iki gyvos galvos sesuo Marcelė Mačiulytė; jai mi­rus, Muziejaus namas su sklypu pereis žinion ir globon Švietimo Ministerijos ir Kauno Arkivyskupo Metropolito“. Testamente poetas išreiškė pageidavimą, kad būsimuoju muziejumi turėtų rūpintis švietimo ministro išrinktas žmogus, „doras ir rimtas, ypač literatas“.

Laikantis Maironio testamente paliktų nurodymų, jo vardo muziejų ketinta atidaryti Aleksote, naujai pastatytame name, kuriame pagyventi poetas nesuspėjo. Pradėjus ten vežti pirmuosius baldus, daiktus, testamento vykdytojai pamatė, kad prelato paliktieji daiktai savo dydžiu ir stiliumi visiškai netinka naujam pastatui, be to, nauji namai sunkiai prienami skubančiam lankytojui. 1933 m. vasario 25 dieną „Lietuvos aide“ apie sumanytą muziejų Aleksote lietuvių meno istorikas, grafikas, muziejininkas, kultūros veikėjas Paulius Galaunė rašė: „Ten nebus Maironies dvasios ir nieks manęs neįtikins, kad tai yra ta pati aplinkuma, kuri davė mums Maironį – dainių. Tai bus bedūšis dirbtinumas“.

Nutarta muziejų steigti ten, kur didysis tautos dainius gyveno, kūrė, kur tebėra neišblėsusi jo dvasia. 1936 metais Juozas Keliuotis „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Tai turės būti didelė mūsų tautos ir mūsų meno šventovė“. Visas tautos dainiaus palikimas, autentiška jo gyve­namoji aplinka, poeto amžininkų ir kitų rašytojų palikimas iki šiol yra laikomi kultūrinėmis vertybėmis, kurias stengiamasi išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.



Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2026 m.