Prieš daugelį metų režisierius Juozas Miltinis yra apibrėžęs kritikos paskirtį: „Aš noriu, kad kritikas visų pirma būtų didelė asmenybė. Netiesa, kad žmogus tampa kritiku, kai jam nepavyksta tapti menininku. Kritikai yra kūrėjai, jie filosofiškai suvokia kūrybą ir sugeba analizuoti konstruktyviai apibendrindami. Skaitytojai tada įgyja kitą aspektą, kitą regėjimo tašką...“

Panašios nuostatos laikėsi ir dramaturgas Juozas Grušas. Jis buvo be galo reiklus ir kritiškas sau. Mokėjo dirbti rimtai, niekur nenukrypdamas, nepradėdamas kitų atsitiktinių darbų, susikaupęs tik prie rašomos pjesės. Pjesę baigęs, po kelių savaičių rankraštį peržvelgdavo „šviežia akim“, vėl taisydavo. Tada su perrašytu pjesės tekstu supažindindavo „režisierių, kuris rengiasi statyti, dažnai ir gerą dramaturgijos kritiką. Jie paprastai padaro naudingų pastabų...“ Tada vėl taisydavo. „Pjesė baigta, laukiu premjeros; darbas užėmė apie metus“,–  apibendrino alinantį darbą J. Grušas.

Dramaturgijos kritikas, kurį supažindindavo su rašoma pjese J. Grušas, dažniausiai būdavo Jonas Lankutis. Jam rašytojas siųsdavo kuriamų pjesių mašinraščius ir su dėkingumu bei pagarba priimdavo kritiko pastabas, pataisymus, siūlymus. Apie tai liudija J. Grušo muziejuje saugomi J. Lankučio laiškai rašytojui.

J. Lankutis – monografijos apie J. Grušo kūrybą autorius. Knygoje „Etiudai apie Juozą Grušą“ apžvelgiamas rašytojo kelias į literatūrą, išryškinami bendrieji kūrybos bruožai, plačiai aptariama veikalų problematika, meninės ypatybės, įvertinamas įnašas į lietuvių romano, novelistikos ir dramaturgijos raidą. Ši knyga padeda skaitytojui įsigilinti į J. Grušo ieškojimus, kūrybos temų, problemų, spalvų įvairovę. Knyga pasirodė 1981 m., tačiau šio leidinio idėja kilo kur kas ankščiau. Tai J. Lankučio straipsniai apie J. Grušo kūrinius ir teatro pastatymus įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, tai net trys knygos – „Lietuvių dramaturgija“ (V., 1958), „Literatūra ir humanistiniai idealai“ (V., 1963) ir „Lietuvių dramaturgijos raida“ (V., 1974), kuriose J. Grušo kūryba nagrinėjama lietuvių dramaturgijos kontekste, išryškinamas jos intelektualėjimas, ieškojimai ir idėjos. Atrodytų, pakanka medžiagos naujai knygai sudaryti, tačiau atsitiko kitaip. „Etiudų apie Juozą Grušą“ gimimo istorija atskleidžiama 1979 m. rašytame J. Lankučio laiške rašytojui: „Noriu užbaigti knygelę, kurią leidykla planuoja išleisti 1981 m. Pradžioje tikėjausi ją sudaryti iš ankščiau rašytų straipsnių apie Jūsų kūrinius. Bet kai ėmiausi darbo, pamačiau, kad viską reikia pradėti iš naujo. Atidžiau įsigilinęs, matau, jog daug kas tebėra giliau nepaliesta ir tinkamai neįvertinta. Labai norėtųsi tas spragas užpildyti...“

Dalykiški, kupini rimtų pastebėjimų, gilios kūrinio analizės J. Lankučio laiškai apie atskiras J. Grušo dramas. Kiekvienas laiškas – ne tik pagrįstos, vertingos kritikos išsakymas, bet ir tikro, nuoširdaus susižavėjimo rašytoju apraiška. „Stebiuosi Jūsų kūrybine disciplina ir emocijų galia. Jaučiu, kad į šį klasikinį dramos jambą sudėjote daug asmeninių pastarojo meto pergyvenimų ir kartu pakilote iki naujų ir plačių meninių apibendrinimų. „Švitrigailoje“ tvyro begalinis skausmas. Tai ne mažytė pagieža ar kartėlis, o didelis Tėvynės skausmas, istorinio likimo ir epochos skausmas. Šiuose jambo kirčiuose girdi, kaip rauda desperatiškai apvilta ir gyvenimo išniekinta žmogaus širdis, tragiškai ilgėdamasi gėrio ir grožio“, – 1973 metais rašė kritikas, perskaitęs J. Grušo „Švitrigailos“ rankraštį. Vėliau plačiai ir išsamiai šią dramą nagrinėjo monografijos skyriuje apie istorines-poetines dramas.

J. Grušo kūrybą nagrinėjo daugelis literatūros ir teatro kritikų, tačiau nė vienas nerodė tiek žmogiško dėmesio ir atidos kasdieniam kūrėjo darbui, jo pasiekimams kaip J. Lankutis. Literatūrologo akiratyje atsidurdavo gausybė leidinių, bet nelikdavo nepastebėtos J. Grušo knygos, ne kartą profesorius dalyvavo iškilminguose rašytojo jubiliejų minėjimuose Kauno dramos teatre.

Glaudžiai susiję šių Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių vardai. Jų kūrybinis, literatūrinis ir bičiuliškas bendradarbiavimas išaugino rimčiausias knygas, subrandino įdomiausius teatrų pastatymus, vaisingiausias literatų ir teatralų diskusijas. Viename iš savo laiškų j. Grušui Jonas Lankutis prasitarė: „...bučiau laimingas, jeigu pajėgčiau įkopti į tas dvasios aukštumas, kurias Jūs esate savo plunksna nubrėžęs. Šiaip ar taip, man tos pastangos yra malonios. Noriu Jums padėkoti, kad savo kūryba turtinate daugelio žmonių sielas ne vieneriems metams, o visam gyvenimui.“

Už tai galėtų padėkoti jau kelios J. Grušo skaitytojų ir žiūrovų kartos.

Parengė J. Grušo namų-muziejaus vedėja Nijolė Majerienė