Gegužės 16 d. minime 100 metų nuo talentingo prozininko Jono Avyžiaus gimimo. Daugelis, ypač vyresniosios kartos skaitytojų tikriausiai dar pamena jo romanus „Kaimas kryžkelėje“, „Degimai“ ir kitus, kurie buvo laukiami, skaitomi, verčiami į kitas kalbas.

Bet net patys rimčiausi, daug storų knygų sukūrę rašytojai gyvena paprastą, kasdieninį gyvenimą. J. Avyžius laisvalaikiu mėgo gaminti. Tiesa, tą darė ne reguliariai, o tik pagautas įkvėpimo. Nors pagrindinė šeimininkė virtuvėje buvo jo žmona, Irena Litvinaitė-Avyžienė, vyras nesibodėjo ir pats stoti prie puodų, netgi turėjo savų receptų. Kur išvykęs taip pat mėgdavo vietinės virtuvės patiekalų paragauti ir kai ką iš patikusių valgių namie pats paruošti. Kadangi ne viską tuo metu buvo galima lengvai nusipirkti, nesibodėjo J. Avyžius ir po parduotuves pasivaikščioti, trūkstamų ingredientų numatytiems patiekalams paieškoti. Nors iš tolo kratėsi pramoninių prekių parduotuvių, prieskonių ar kitų pagardų pasidairyti neatsisakydavo. Rašytojas mėgo sočiai pavalgyti, o žmona prisimena jį nemėgus nei prėsko maisto, nei prėskų žmonių. Kilęs iš Joniškio krašto, turėjo mėgstamų patiekalų, būdingų gimtosioms vietoms. Skaniausi jam buvo „joniškietiški virtieniai“. Tų „virtienių“, grįždamas tėviškėn, jau iš anksto užsiprašydavo seserų, o namuose išsiilgęs kartais juos ruošdavo pats. Žmona suminkydavo tešlą, o J. Avyžius rūpindavosi įdaru. Kadangi visus darbus darydavo kruopščiai, tai virtuvėje irgi, ko ėmęsis, darydavo stropiai ir neatmestinai. Krepšius su produktais iš turgaus ar parduotuvės parnešdavo pats – sakė, kad negerbtų pats savęs jei leistų žmonai tąsytis su sunkiais nešuliais.

Gausiame jo fonde, kurį saugome muziejuje, yra ir ši nuotrauka – palinkęs po kriauše Jonas ruošia mėsą kepti. Jis buvo taip įvaldęs šį meną, kad bičiuliai net ir vadindavo – „Avyžiaus kepsnys“. Nuotrauka daryta jo įsigytoje sodyboje Prūdiškio km. (Švenčionių r.), kur gimė garsieji jo kūriniai: „Sodybų tuštėjimo metas“, „Chameleono spalvos“ ir kt. Ji – galbūt viena paskutiniųjų, darytų mylimoje sodyboje, nes kitoje nuotraukos pusėje nurodyta data – 1991 m., o 1992 m. Avyžiai buvo priversti sodybą parduoti.

Nors pats buvo apsodinęs savo kūrybinę slaptavietę įvairiais jaunais vaismedžiais, šią seną laukinę kriaušę, kurios šakos matyti nuotraukoje, paliko – dėl jos nuostabaus žydėjimo pavasarį. Po ja J. Avyžius įrengė kepsninę, kur mėgdavo ruošti tą M. Sluckio pramintąjį „Avyžiaus kepsnį“. Jį gamindavo iš jautienos, kurios pats eidavo pirkti iš ūkininkų. Išpjovą prismaigstydavo kaimiškais lašinukais, ilgokai pamarinuodavo. Ilgą laiką kepsnį patiekdavo su marinuotais agurkėliais ir svogūnais, tačiau paviešėjęs Bulgarijoje išmoko gaminti naujas „Šopų salotas“, tad vėliau prie kepsnio patiekdavo jas. Išėjus antrajai romano „Sodybų tuštėjimo metas“ laidai bulgarų kalba (vertėjas I. Trojanskis), J. Avyžius su žmona buvo pakvieti paviešėti Rašytojų kūrybos namuose Varnoje. Ten Jonas, bedegustuodamas vietinius valgius, pirmąsyk ir paragavo skaniųjų salotų. Žmona prisimena, kad tuomet net iš Bulgarijos jie vežęsi reikiamų priedų, kad salotos Lietuvoje būtų tokios, kaip turi būti: brinzos sūrį, butelius su vynuogių actu ir alyvuogių aliejumi.

„Šopų salotų“ receptas, atsiųstas žmonos Irenos: „supjaustyti geltoną papriką, raudoną pomidorą, šviežią agurką, mėlyną svogūną, apipilti cukrumi pagardintu vynuogių acto bei alyvuogių aliejaus užpilu. Palaikyti kurį laiką, kad įsigertų. Apibarstyti tarkuotu brinzos sūriu ir smulkintais petražolių lapeliais.“ Skanaus!

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė