Poetas, eseistas Jonas Aistis (1904-07-07–1973-06-13) augo Kauno rajone, Rumšiškėse. Prisiminimuose vaikystės namų aplinką poetas mini šviesiai, gražiai.  Knygoje „Apie laiką ir žmones“ yra rašęs: „Mane poetu tasai gamtovaizdis ir padarė. Visa buvo gražu, nuostabu ir prasminga. Ten įgudau ieškoti ryšio ir prasmės.“

Savo kūrybos kelyje J. Aistis sutiko nemažai Lietuvos kūrėjų, dalis jų tapo poeto artimais bičiuliais, kurių draugystę, rūpestį ir dėmesį J. Aistis itin vertino. Gyvendami JAV, rašytojai išgyveno sudėtingus laikotarpius, tačiau skleidė lietuvišką žodį emigracijoje. Tarpusavyje palaikė ryšius: rašė vieni kitiems laiškus, lankydavosi bičiulių namuose, rengdavo literatūros vakarus, keitėsi atminimo dovanėlėmis. Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas J. Aisčio rašiklis, kurį atsidėkodamas už surengtą kūrybos vakarą padovanojo poetui Kaziui Bradūnui.

Rašytojas, literatūros kritikas Antanas Vaičiulaitis pristatydamas minėtą renginį 1968 metų lapkričio 2 dieną straipsnyje „Savo giminės širdyje. Žvilgsnis į Jono Aisčio kūrybą rečitalio Chicagoj proga“ rašė: „Jono Aisčio knygų suvestinė galėtų būti tokia: jis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę poeziją, sutelkė jai formos preciziją, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. Be to, minėtą lietuvišką peizažą sutirpdino su pasaulio kultūra nuo senovinės Graikijos, viduramžių, oriento ar net tokių epochų kaip barokas, ir taip ligi mūsų dienai.“

1968 metų rugpjūčio 30 dieną poeto Kazio Bradūno laiške A. Vaičiulaičiui atsiskleidžia Jono Aisčio poezijos rečitalio idėjos ištakos: „Kiek prisimenu, aname vis labai ryškiai akyse pasilikusiam literatūros vakare Dainavoj, prieš trejetą metų man užsiminei, girdi, kodėl Šatrija negalėtų pasikviesti Aisčio į jam skirtąjį literatūros vakarą Čikagoje. Sugestiją paėmiau širdin. Ir štai, šiemet lapkričio 2 d. toks Aisčio kūrybos vakaras, jam pačiam skaitant, Jaunimo centro didžiojoje salėje įvyks. Rengia Šatrija.“

Apie laukiamą vakarą J. Aistis 1968 metų rugsėjo 3 dieną K. Bradūnui rašė: „Norėčiau pridėti trigrašį ir dėl vakaro. Jei jau turėjote kokių planų, tai dėl manęs nekeiskite. Man tiktai atrodo, kad gal pradžioje reikėtų kokio kad ir penkių minučių atidarymo – įvado, kurį galėtum gal ir Sveikas improvizuoti, o jei pats nenorėtum, gal tada koks Babrauskas sutiktų. To tai lyg reikėtų, nes vakaras būtų nei karvė be ragų. Išeit rodytis keturis kartus, gal būtų kiek ir per daug. Ar negalima būtų tai padaryti šitaip: įvadėlis, Aistis (30 min.), Bičkienė, Aistis (30 min.), pertrauka, 10 min. II d. Bičkienė, Aistis (30). Savo skaitymą pamarginčiau aiškinimais-komentarais, kurie gali kartais būti įdomūs net specialistui, vis dėl to tai apie keturiasdešimt metų poetinės praktikos.“

Jono Aisčio rinkinyje yra saugoma rečitalio programa, kurioje numatyta, kad renginį „Įvadiniu žodžiu“ pradeda poetas Kazys Bradūnas, savo poeziją skaito Jonas Aistis, dainuoja solistė Prudencija Bičkienė, akomponuoja Alvydas Vasaitis, čelo [violančelės – V.B.] partiją atlieka Petras Armonas. Vakarą baigė Šatrijos draugijos pirmininkė Julija Švabaitė-Gylienė tardama „Užbaigos žodį“.

Kazio Bradūno rinkinyje yra saugomas Jono Aisčio parkeris, apie kurio atsiradimą rankraštyje byloja pats K. Bradūnas: „Poeto Jono Aisčio parkeris, daug metų jo naudotas, padovanotas Kaziui Bradūnui po Jono Aisčio akistatinio jo poezijos autorinio rečitalio, rengto ateitininkų meno draugijos „Šatrijos” Čikagos Jaunimo centre...“. Ši dovana liudija dviejų poetų kūrybą, draugystę ir dėkingumą.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė