Šie metai skirti plataus diapazono menininko – avangardinių filmų kūrėjo, rašytojo, žurnalisto, muziejininko Jono Meko 100-čiui. Įvairių, atminimui skirtų renginių (parodos, perfomansai, filmų peržiūros, knygų pristatymai ir pan.) bangos ritosi ne tik per Lietuvą, bet ir už jos ribų.   

Šiandieną iš jo negausaus, bet vertingo archyvinio palikimo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, norisi iškelti unikalų eksponatą – nedidelio formato knygą „Reminiscencijos“,  pagamintą 1972 metais Niujorke. Tai dviejų talentingų menininkų darbas – tekstas sukurtas Jono Meko, apipavidalintas – FLUXUS pradininko, jo artimo draugo Jurgio Mačiūno (1931–1978).

Knyga „Reminiscencijos“ tampa debiutinės – „Semeniškių idilių“ tęsiniu. Pastaroji panardina mus į J. Meko gimtojo kaimo buities gelmes, atveria vaizdingą peizažą. Tekstai parašyti paprastais taikliais žodžiais, tapomi lengvomis impresionistinėmis spalvomis. Knygoje vyrauja prarasties nuotaika, ryškūs ilgesio motyvai. „Reminiscencijose“ tęsiamas kelionės motyvas, eilėmis dėliojami autobiografiniai fragmentai: užfiksuoti dešimties metų įvykiai (1944 –1954) nuo Dirschau (netoli Dancingo) iki Niujorko (Manhatene). Poetas sugrįžta į skausmingas dienas, praleistas Vokietijoje, DP (išvietintųjų) stovyklose. Atkuriami ten sutiktų žmonių paveikslai, išgyventi nutikimai glaudžiasi vienas prie kito. Aprašoma skurdi, pilka kasdienybė,  tačiau ji persmelkta trapia viltimi ir tikėjimu. Knygos tekstai pulsuoja meile savo draugams ir bičiuliams. Jaunieji kūrėjai ieškojo savo vietos chaotiškame, karo grimasų perkreiptame pasaulyje. „Iš tikrųjų aš nežinau, kas yra tie vaizdai, bet aš atpažįstu juos kaip savo prisiminimus, jų detales“ – rašė J. Mekas.

Akį patraukia netradicinis knygos formatas ir jos pagaminimo būdas – įrišta į rudos odos, pailgus viršelius, pirmame pritvirtinti iš metalo pagaminti skaičiai. Tekstas atspausdintas ant gelsvos spalvos nedidelių lapelių ir įklijuotas tarp tekstą iliustruojančių nuotraukų. Dauguma šių nuotraukų vėliau paskelbta knygoje „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“, išleistoje Vilniuje 2000 metais. Muziejaus rinkiniuose pagamintų knygelių yra ir daugiau – jos su J. Meko dedikacijomis Alfonsui Nykai-Niliūnui, Vladui Šaltmirui, Viktorijai Skrupskelytei, Jurgiui Janavičiui.

Tyrinėdama J. Meko archyvinę medžiagą, pasklidusią po Lietuvą (Vilniuje, Kaune ir didžiausias rinkinys sutelktas Biržų Jono Bielinio bibliotekoje – Jono Meko dovana) turiu konstatuoti, kad knyga „Reminiscencijos“ buvo pagaminta dviem būdais. Pirmas jau minėtas, o antras – su mediniais viršeliais, pritvirtintais vyriais ir išdegintu ant viršaus numeriu (spaudoje radau informaciją, kad tokių egzempliorių pagaminta 250 vnt.). Tačiau labiau tikėtina, kad būtent apie ją Tomas Sakalauskas knygoje „Žiūrėjimas į ugnį“ (Vilnius, 2002) rašė: „Jurgis spalio mėnesį suprojektavo, sumaketavo, iliustravo ir išleido 100 numeruotų egzempliorių Jono Meko poezijos knygelę – dėžutę Reminiscencijos.“

J. Mekas anksti suvokė, kad išblėsta šlovė, nuvertėja turtai, tačiau sukurti meno kūriniai lieka amžiams. Jam, kaip ir jo pamėgtam kūrėjui – Alfonsui Nykai-Niliūnui rūpėjo kūrybos laisvė. Laisvė – būti savimi, menas – grįžti į save. Ypač vertino žmogiškuosius ryšius, brangino draugystę.

Rinkinyje saugomas J. Meko laiškas Kaziui Bradūnui į Miuncheną, kuriame įvardija savo siekius, išryškina vertybes:  „tam tikra prasme aš noriu būti rašytoju, aš noriu – bet irgi žinau, kad tai surišta su dar didesne, kita atsakomybe, be kurios nėra ir kūrėjo: b ū t i  ž m o g u m i  – tai stovi pirm rašytojo - kūrėjo. Neįsivaizduoju nieko baisesnio, kaip r a š y t  n o r i n t  p a r a š y t, ne iš būtinybės. Ir tik dėl to, kad yra tiek begaliniai rašoma be būtinybės, yra tiek maža tikros kūrybos – tiek lietuviuose, tiek kituose. Ir todėl man gėda, aš gėdijuos ir dėl savęs, kad ne kartą esu kritęs ligi tiek, kad bandydavau, norėdavau eilėraštį ar novelę išgalvoti. Ir jau iš anksto žinodavau, kad štai novelę, eilėraštį, tiksliai, apibrėžtinai. Žinodavau iš anksto, ką noriu parašyti. Ir tai yra tokie mano darbai, dėl kurių raudonuoju ir už ką būsiu nubaustas. – Ar esu – Dievo nubaustas – nes nė vienas nelieka nenubaustas už savęs prievartavimą. Ir tik tas maža, kas gimė iš vidinės būtinybės, tas maža tėra mano kūryba. Ir tai negaliu sakyti nei parašęs, nei išgalvojęs: - yra taip, kad beveik nieko nežinai – nei siužeto, nei kaip prasidės, nei kaip pasibaigs – tik tolima nuojauta, tik toks deginimas viduje – ir sėdi, nieko dar tikro nežinodamas imi plunksną, ir rašai. Ir rašai be perstojimo, negalvodamas – ir viskas randas savaime, pats nežinai iš kur sakinys po sakinio, vaizdas po vaizdo. Ir paskiau žiūri ir stebėsi, pats stebėsi: iš kur tai, kaip tai atsirado, ar tai aš galėjau parašyti? To negalima išgalvoti, ne, niekados negalima, ką širdis rašo, gal pasąmonė. Kartais kas paklausia, ar nusistebi: kaip tu tai parašai, kaip Tu tai išgalvoji? – Man tada daros kiek nejauku, nes aš žinau, kad nesu pajėgus išgalvoti – nesu, nieko nesu išgalvojęs, kas būtų ko verta.“

Sugrįžtant prie menininko sukurtų literatūrinių tekstų norisi paminėti jo siekį atsigręžti į egzistencinę būtį, perprasti žmogaus-kūrėjo misiją, iškristalizuoti vertybinius kriterijus. J. Mekas ieškojo savitumo, originalumo, individualios formos, išskirtinio stiliaus. Kito jo poetinė kalba, išraiškos priemonės. Jam rūpėjo etniniai, etiniai ir estetiniai dalykai. Tekstuose taiklios metaforos, alegorijos, naudojama pasakos forma. Jis kėlė kitiems, bet pirmučiausiai sau aukštus reikalavimus. Siekė tobulumo. Minėtinos jo „neišgalvotos“, o širdimi parašytos knygos: „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Dienoraščiai 1970–1982“ (1985), „Žodžiai ir raidės“ (2007), „Laiškai iš niekur“ (1996), „Žmogus prie lyjančio lango“ (2010).


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė