Skaitydamas poetų eilėraščius, visada pagalvoju apie jų rankraščius, apie jų rašyseną, kuri, sakoma, yra asmenybės atspindys. Gal iš braižo galima ką nors sužinoti apie poeto būdą, emocinę būseną, tuometinę jo nuotaiką? Atminty lig šiol gyvas labai dailus, kaligrafiškas poeto Juozo Krumino braižas. Gražiai ir suprantamai rašė poetai Kazys Inčiūra, didelių mokslų nebaigęs Paulius Širvys. Grafologai teigia, kad gražus raštas – tai harmoninga asmenybė, kad žmogaus emocinė ir fizinė būklė lemia jo rašyseną: rašome taip, kaip tuo metu jaučiamės. Tačiau su poetais visko pasitaiko –kartais ir didelių, be galo talentingų poetų rašysena sunkiai įskaitoma. 
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas žinomo, skaitytojų mylimo poeto Jono Strielkūno senas rankraštinis bloknotas su eilėraščiais, dabar bežengiančiais į klasiką. Žalsvos spalvos viršeliais, su banaloku piešiniu, menančiu anuos laikus. Tačiau viduje – poezijos auksas. Juk tai – Strielkūnas, poetas su Dievo duotu, o paties išpuoselėtu talentu. Bloknote su jau pageltusiais lapais – sunkiai įskaitomi eilėraščių rankraščiai. Daugybė braukymų, taisymų.
2007 metų balandį, lankydamasis poeto namuose, mačiau ir kitus rankraščius, nes Jonas pats rengė savo kūrybos „Raštų“ dvitomį, kuris pasirodė po poros metų. Daugiausia kalbėjome apie poeziją, atskirus eilėraščius. Jonas parodė kai kuriuos savo rankraščius ir strielkūniškai droviai šypsodamasis prisipažino, kad niekas jų neįskaito. „Net pats dažnai jų neiššifruoju“, – valiūkiškai juokdamasis pro akinių stiklus kalbėjo poetas. Čia pat palyginome eilėraščio „Kol tu dainuoji apie rytą, / O Mūza, patikli sesuo...“ rankraštį su spausdintu tekstu. Iš tikro, rankraštis buvo beveik neįskaitomas – tik iš kai kurių eilučių atpažinau šį eilėraštį, kuris buvo parašytas 1978-jų gegužės 13-ąją.
 

***

Kol tu dainuoji apie rytą,
O Mūza, patikli sesuo,
Naktis, iš nieko padaryta,
Pasaulį paneria tamson.
 
Kol tu ant rankų mažą vaiką
Keli – žiūrėkit, štai viltis!
Nužudo gražų žemės laiką
Iš niekur slenkanti mirtis.
 
Kol tu nuo lūpų šluostai kraują
Tiems, kas parkrito pakelėj,
Tavoj šventovėje prekiauja
Niekingi niekieno pirkliai.
 
Kol tu kuždi mums apie gėrį,
Suklumpa minios nuskriaustų.
Bet kas gi tramdo amžių žvėrį,
Sesuo drąsioji, jei ne tu?

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas