Mūsų skaitytojų dėmesį ne kartą yra „pagavę“ čia publikuojami nuotaikingi piešiniai, primenantys komiksus (angl. comic – komiškas, comics – komiksai). Jų autorius – rašytojas, literatūros kritikas, medicinos mokslų daktaras, draugų vadinamas Daktaras Kripštukas – Julius Kaupas. Tyrinėjant archyvalijas, atrandami nauji jo gyvenimo faktai, veriasi netikėtos detalės, pomėgiai. Lietuvos literatūriniame pasaulyje iki šiol mažai kam žinoma J. Kaupo aistra dailei. A. Nykos-Niliūno namuose, Baltimorėje, garbingoje vietoje, buvo pakabinti draugo nutapyti paveikslai (dabar saugomi MLLM), o B. Nagienė muziejui perdavė J. Kaupo laiškus–komiksus, skirtus jos vyrui, poetui Henrikui.
Ekspresyvus J. Kaupo būdas, laki fantazija pagimdydavo tūkstančius prasimanymų, kurie ilgainiui nuspalvindavo jo gyvenimą ryškiomis spalvomis. Jau nuo gimnazijos suolo jis pasinėrė į literatūros ir dailės pasaulius, be kurių savęs neįsivaizdavo. Jėzuitų gimnazijoje piešė plakatus, o vasaromis, sėdęs ant dviračio, važinėdavo po Lietuvą, ieškojo naujų gamtovaizdžių piešiniams. Kartu su bičiuliais gimnazijoje įkūręs draugiją DIMR ne tik rašė, bet ir piešė komiksus. Nėra abejonės, kad jie pirmiausiai atėjo į gimnazisto gyvenimą iš amerikietiškos spaudos, kurią prenumeravo būsimo rašytojo tėvas, baigęs mokslus Amerikoje. O ir prieškarinėje Lietuvoje buvo publikuojami komiksai, pvz., žurnale „Lurdas“. Anuomet žymus komiksų kūrėjas buvo Jonas Martinaitis, pelnytai vadinamas lietuviškų komiksų pradininku.    
Šiandien norėtųsi bent fragmentiškai apžvelgti šią J. Kaupo nuo gimnazijos suolo pamėgtą kultūros, meno ir komunikacijos formą. Iš saugomų archyvalijų reikėtų išskirti nuotaikingų komiksų ciklą – laiškus, rašytus, pieštus artimam draugui H. Nagiui (plačiau ir išsamiau jie bus pristatyti paskaitose bei literatūrinėje spaudoje, o vėliau ir eksponuojami J. Kaupui skirtoje parodoje). Čia publikuojami tik kelių laiškų H. Nagiui fragmentai. Pirmuosius komiksų ženklus aptinkam laiškuose, rašytuose Vokietijoje. Viename jų nupieštas „garsiai kalbantis“ žmogus, pranešantis svarbią žinią: „kilo sumanymas bandyti išleisti po knygą, mums, didiesiems rašytojams. Jeigu tektų eiti kalbėti dėl to reikalo pas karinę valdžią, kalbėsiu ir už Tavo knygą...“ Vėliau laiškai–komiksai skriejo iš Amerikos į Kanadą. Vieno laiško pradžioje autorius grafiškai nupiešia nuotaikingą piešinį, su komiksui būdingu „burbulu, ar kitaip vadinama – juostele“ tekstui įrašyti, o apačioje įrašo: „comics“. Kitas piešinys – atsisveikinimas. Jame pavaizduota „galva“ su tekstu baltoje juostelėje: „Good bye! Iki pasimatymo! Rašyk daug!“ Su prierašu – „comics“. J. Kaupas ir žodžiu, ir piešiniu nusako gyvenimo realijas. Laiškai žavi savo nuotaika, turiniu ir spalvomis. Pieštinių pasakojimų specifika leidžia išreikšti veiksmą, judesį, pajusti garsą. Dar daugiau, piešiniai praplečia teksto ribas. Tai, kas būtų parašyta penkiuose lapuose, sutelpa į vieną paveikslą. Sodrios spalvos suteikia ekspresijos, per regėjimą sužadinama vaizduotė. Be abejo, komiksų suvokimas priklauso ir nuo juos skaitančio, žiūrinčio žmogaus vaizduotės.  
Komiksų svarbą, jų reikšmę plačiai aptarė Tomas Mitkus ir Vaida Nedzinslaitė-Mitkė knygoje „Komiksai: pažink ir kurk“. Čia išsamiai apžvelgta jų atsiradimo istorija, funkcijos, formos, skirtingos grupės, įvardinti žymūs kūriniai. Viena, iš labiausiai tinkančių apibūdinti J. Kaupo komiksus, formų yra japonų – „manga“. Joje persipina nuoseklus piešinio ir žodžio pasakojimas. Žodžiai paryškina piešinį, o piešinys atveria daugiau prasmių. Kitaip sakant, vaizde veriasi tekstas, kuriam išsakyti reikėtų papildomų laiško lapų. Piešiniai sudaro nuoseklų logišką pasakojimą, paryškintą tik rašytojui būdingais žodžiais. J. Kaupo atveju laiškai–komiksai yra ne tik piešiniai su charakteringais komiksams burbulais, bet ir jų turinys tampa grafiška nuotaikinga novele. Išryškėja dviejų menų – literatūros ir grafikos – sampyna.
Šiandien komiksai yra pripažinta meno, kultūros ir komunikacijos forma. Lietuvoje komiksai, kaip modernios masinės medijos kultūros produktas, išgyvena pakylėjimo laikus, jie publikuojami spaudoje, leidžiamos knygos. Šiame fone norėtųsi pristatyti ir rašytojo, literatūrinės urbanistinės pasakos pradininko lietuvių literatūroje, menininko Juliaus Kaupo komiksus. Drįstu teigti, kad kito tokio išeivių kūrėjo Lietuvos literatūros istorijoje nėra. Jis sukūrė savitą komiksų herojų.
 

       Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė