Šią savaitę pristatome rašytojo, redaktoriaus, fotografo, dailininko Jurgio Janavičiaus (1925–2012) eksponatą – Lietuvos berniukų-skautų sąjungos liudijimą Nr. 2515, išduotą 1947 m. balandžio 23 d. Freiburge, Badene, ir jį papildančią nuotrauką, kurioje J. Janavičius skautų stovykloje Konstance 1946 m. Dokumentas rodo, kad jo savininkas įstojo į šią organizaciją būdamas dešimties metų – 1935 m. balandžio 20 d. 1947 m. birželio 21 d. jam buvo suteiktas skauto vyčio laipsnis. Vartant knygelę sužinome daug įdomios informacijos apie skautus, jų siekius ir gyvenimo vertybes. Pirmame lape įrašytas šūkis: „Budėk! Dievui. Tėvynei. Artimui“; žemiau – „Geležinis įstatas: Skautas sąžiningai atlieka visas savo pareigas“. Knygelės pabaigoje surašyti Skauto įstatai: „1. Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio; 2. Skautas ištikimas Dievui ir tėvynei; 3. Skautas naudingas ir padeda artimiesiems; 4. Skautas draugas savo artimui ir brolis kitam skautui; 5. Skautas mandagus ir riteriškas; 6. Skautas gamtos draugas; 7. Skautas paklusnus savo tėvams ir vyresnybei; 8. Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties; 9. Skautas taupus; 10. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Čia pat atspausta: „Brangindamas savo garbę aš pasižadu: dirbti skautijos labui, būti pavyzdžiu jaunesniems skautams ir būti naudingu Tėvynės sūnumi.“
Rašytojas J. Janavičius gimė Aleksandrijoje (Šiaulių r.), mokėsi Šiauliuose, karo pabaigoje tarnavo Luftwaffėje (karinėse oro pajėgose), prieš baigiantis karui pabėgo, gyveno Vokietijoje. 1946 m. studijavo ekonomiką Freiburge. Įsitraukė į kultūrinį, literatūrinį gyvenimą – artimai bendravo su J. Kaupu, H. Nagiu A. Nyka-Niliūnu... Pastarojo paskatintas pradėjo rašyti. 1948 m. atsidūrė Australijoje. Kūrybą siuntė A. Nykai-Niliūnui į Ameriką, ją skelbė „Literatūros lankuose“ ir „Aiduose“. Daug eilėraščių ir prozos kūrinėlių pasirodė 1962–1980 m. žurnale „Metmenys“. Čia yra paskelbta jo detektyvinė novelė „Pranciškėlis“ bei kelionių įspūdžiai iš Naujosios Gvinėjos ir Niujorko. Nuo 1966 iki 1969 m. Australijos lietuvių savaitraštyje „Mūsų pastogė“ rengė ir redagavo apžvalginį literatūros skyrių „Poezija“. „Mūsų pastogės“ redaktoriumi tuomet buvo rašytojas Vincas Kazokas. Kartu su poetu Juozu Almiu Jūragiu ne tik rengė, redagavo, bet ir finansavo, platino meno leidinį „Poezijos ir prozos lakštai“ (1963–1970); iš viso išėjo 6 numeriai. Nuo 1970 m. rašė ir anglų kalba, pasirodė poezijos rinkinys „Journey to the Moon“ („Kelionė į mėnulį“). J. Janavičius teigė: „Jame išspausdinta smulki poezija ir eilės, eilėraščiai „Poeto gyvenimas,“ kuriais bandžiau nustatyti savo kūrybai šiokią tokią kryptį, ir trys ilgi elegijų pobūdžio eilėraščiai: „Šeima egzilyje“, „Odė seneliui“ ir „Kelionė į mėnulį“. Rinkinį užbaigia eilėraštis „Grįžimas temstant“.
1953 m. J. Janavičius vedė dailininkę J. Garolytę, susilaukė sūnaus Povilo, dukrų Viktorijos ir Marikės. Menininkai papildė vienas kitą, drąsino žengti sunkiais gyvenimo keliais. Gavęs darbą Naujojoje Gvinėjoje išvyko vienas, o vėliau persikėlė ir žmona. Iš savo egzotiškų darbinių kelionių parsivežė pluoštą meninių nuotraukų. Abu intensyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje: rengė meno parodas, lankė literatūrines vakarones, rašė ir skelbė savo kūrybą lietuvių ir australiečių spaudoje. Draugų ir bendraminčių ratą sudarė meno žmonės, dalyvavo literatūrinės grupės „Susitikimai po Bunya“ vakaruose. Džiugias valandas praleido su A. ir P. Mekais, bendravo su V. Mačiūnu. Pastarajam mirus, abu su žmona Jolanta jo atminimui surengė keletą „Fluxus“ akcijų Vilniuje ir Kaune. Atsiradus galimybei J. ir J. Janavičiai pradėjo lankytis Lietuvoje. Rengė savo meno parodas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus galerijose. Gražūs draugystės saitai siejo su Danute ir Antanu Gailiais, S. Geda, J. Kunčinu. Tyrinėjant spalvingą J. Janavičiaus gyvenimą galima teigti, kad jis iki paskutiniųjų dienų ištikimai laikėsi skautų iškeltų vertybių, uoliai vykdė duotas priesaikas.
Parengė Įšeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė
