Rašytojas Juozas Grušas, samprotaudamas apie etinių normų ir idealų kaitą, ne kartą teigė, kad visais laikais žmogui svarbiausi klausimai buvo: kaip gyventi, kaip elgtis, kuo tikėti. „Esminės etinės normos yra amžinos. Jas rasime graikų mituose, Biblijoj, jos išreikštos Dekaloge, kurio pagrindiniai nuostatai niekada nenustojo reikšmės... Reikia ir reikės vykdyti „gerbk savo tėvą ir motiną“, „nežudyk“, „nekalbėk netiesos“, nes tai remiasi prigimties dėsniais“.

J. Grušas vertino sodietišką dorovę ir etiką, buvo įsitikinęs, kad šias vertybes privalu išsaugoti, kai jų nelieka, žmogus tampa agresyvus – ir pats sau, ir kitiems. Šias problemas rašytojas ne kartą svarstė savo prieškario publicistikoje.

Rašinyje „Ties bekylančiu chaosu“ (1937–1939) rašytojas sunerimęs dėl nykstančio pasitikėjimo žmogaus žmogumi, tautos tauta, valstybės valstybe, dėl artėjančio karo grėsmės. Jį jaudina šalies, tautos ir žmogaus likimas, neramina klausimai „ar atsispirsime, ar išlaikysime savo dvasinę ir fizinę gyvybę, ar nusmilksime naujo gaisro pašvaistėmis ir liksime pasyviais savo tautos tragedijos liudininkais“. Rašinio autorius mano, kad atsakymai glūdi tautos dvasios stiprybėje, kurios semtis ragina iš garbingos Lietuvos praeities, iš tautos meninės kūrybos, iš katalikų tikėjimo.

J. Grušas mano, kad daugumos lietuvių tradicinis istorijos supratimas yra per siauras – apima mūsų senosios valstybės oficialiąją, bet ne visos tautos istoriją. Triukšmingi karai ir užkariautų žemių plotai nustelbė esmę. Efektingoji istorijos pusė gali būti geras pavyzdys kariškam nusiteikimui kelti, bet ji esanti per seklus šaltinis kūrybinėms tautos galioms žadinti. „Istoriją kūrė ne vien didieji Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai, bet ir paprastas artojas ar baudžiauninkas, vaidila ir dainius, rūpintojėlių dirbėjas ir namų statytojas, juostų audėja ir pasakas sekanti senutė, knygnešys ir pirmasis rašytojas. Visi paskutinieji kūrė mūsų tautos kultūros istoriją...“

Apžvelgdamas tautos meninę kūrybą J. Grušas remiasi tautosaka ir tautodaile. Tyrinėdamas randa socialinio teisingumo, teisinės sąmonės ir humaniškumo apraiškų: „Mūsų pasakose ne jėga ir ne suktumas išeina laimėtoju, bet teisybė ir teisingumas. Ne galingasis ten išaukštintas, bet silpnasis ir teisingasis. Čia moralinė jėga stovi daug aukščiau už fizinę jėgą. Tai esminis dalykas“.

Įstatymų leidėjams rašytojas siūlo šalia valstybių įstatymų kodeksų pasidėti ir pasakas, jei siekiama, kad įstatymai atitiktų aukštą tautos teisinę sąmonę.

Nuoširdus nerimas dėl pakrikusios moralės sklinda iš smulkia rašysena primargintų eilučių: „Jis ieško ko nors vieno, pavergiančio, užburiančio, įsakančio – tokio, kuriuo galėtų pasitikėti, aukoti visas savo jėgas, atiduoti nepakeliamą laisvės naštą, kad tik išvestų jį iš šio chaoso“. Nesiryžtama spėlioti, kiek ilgai klaidžios tas Dievo ieškantis žmogus, kol jį suras.

„Religija iš vidaus disciplinuoja žmogaus psichiką, o šios žemės gyvenimui suteikia giliausią prasmę. Tikrasis religingumas nėra miesčionio laimės ir patogumų papildymas, kaip dažnai esti tarp paviršutiniškų tikinčiųjų. Tai nėra į banką padėtas kapitalas – dirbsi, ar ne, bet vis tiek atsiimsi procentus. Ir nėra tunkančio miesčionio turto dalis, kuri turėtų pratęsti jo gyvenimo patogumus ir anoj pusėj karsto. Tikras religingumas yra giliausio idealizmo šaltinis, didžiausio kūrybinio aktyvumo ir pasiaukojimo įkvėpėjas, aukščiausių gyvenimo tikslų puoselėtojas“.

Šiame rašinyje be gailesčio pliekiami valdininkai, „inteligentai“, kuriuos apėmęs karjerizmas, praturtėjimo svaigulys, kankinanti kaimo baimė: „...gyvenimas nepastovus, ateitis neaiški, dvasios stiprybės ir heroizmo nebėra, kad galėtum ryžtis ir vargą vargti dėl aukštesnių dalykų už pinigą. Kas lieka? Reikia kuo greičiausiai skubėti apsirūpinti, kad čia pat – namie galėtum susikurti miniatiūrinį žemės rojų“.

Regi J. Grušas ir tikrąjį inteligentą – šviesuolį, idealistą, kuriam „mokslas, menas, socialinis idealas ar evangelijos tiesa svarbesni už šiltą vietelę“, kuris išgyvena dvasios lūžius. Regi žmogų panašų į savo būsimų dramų personažus – aistringą teisybės ieškotoją, turintį donkichotiškų bruožų...

 

 Parengė J. Grušo namų-muziejaus muziejininkė Gileta Banytė