2022-01-04

Jonas Basanavičius (1851–1927) didžiąją savo gyvenimo dalį tyrinėjo lietuvių tautos praeitį, lietuvių kalbos kilmę, rinko pasakas, smulkiąją mitologiją. Iš gausybės leidinių apie folklorą bene netikėčiausia ir labiausiai intriguojanti yra mokslininko studija ,,Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (Vilnius,1919 m.). Knyga išleista „Švyturio“ spaustuvėje, iliustruota paveikslėliais, kuriuose įvairūs siužetiniai levų (liūtų) vaizdai matomi ant uolų, kapų, žalvarinių, sidabrinių ir auksinių indų, plytelių, pinigų, papuošalų ir kt. Vaizdai surinkti iš įvairų pasaulio vietų: senovės Dakijos, Prygijos, Egipto, Makedonijos, Krymo, Bulgarijos, Rusijos... Tai, kad liūto paveikslas neretai aptinkamas lietuvių pasakose ir dainose, kad lietuviai šį žvėrį gerai pažino, spėjama, jog mūsų protėviai kažkada gyveno šiltuosiuose kraštuose, galbūt ir ,,Olimo žemėje“ (Mažojoje Azijoje). Levą savo raštuose mini ir kun. Jonas Bretkūnas, gyvenęs XVI a. Dr. J. Basanavičius aiškina ir dažnai senovės raštuose sutinkamą ,,Lewo“ bei ,,Luto“ dvivardybę. Prūsijoje ir Lietuvoje vartojamas tik žodis „lutas“, o ,,lewas“, „lewė“ esą žemaitiški. ,,Šitos žvėries dvivardybė lietuviškoje kalboje, rodos, yra dialektiška, kaip ir kitų žvėrių ir paukščių, pav.: meška-lokys, zuikis-kiškis, garnys-gandras-gužutis, vieversys-viturys ir k.“ (p. 4). Šioje studijoje J. Basanavičius cituoja daug žmonių sektų pasakų ir girdėtų dainų, kuriose minimi liūtai. ,,Jeigu dainoje yra sakoma Eisiv mudu į girią, Į girelę ant levų... negalima, regis, abejot, jog čion medžioklė ant levų suprantama“ (p. 10). Pasakose, kuriose veikia galybė žmogžudžių ir kitokių nedorėlių, liūtai dažniausiai yra teigiami herojai, jie dorus žmones ir kitus žvėris gelbsti, jiems padeda. ,,Žvėrių epo“ pasakose liūtas – žvėrių karalius: visi jam lenkiasi, jo klauso, bijo. Liūtų atvaizdų dr. J. Basanavičius atrado ir lietuvių tautodailėje: langinėse, verpstėse, „ant rogių užpakalio“, skrynučių ir kitų daiktų. „Tarp daugelio labai įvairių originalių ornamentų, kuriais yra dabintos Žemaičių moterų verpstės (varpstės, varpstos), anot p. M. Davainio- Silvestravičiaus liudijimo, randama ir levai“ (p. 103).

J. Basanavičius šioje studijoje taip pat tyrinėja kitų Europos ir Azijos tautų mitologiją, lygina ją su lietuvių tautosaka ir randa daug bendrybių. Pritaria mokslininkui M. Miuleriui, teigusiam, jog „pasakų seniausieji gaivalai paėję iš giliausios senovės, kada arijų gentės nebuvo išsiskirsčiusios ir gyveno dar bendroje tėviškėje. ,,Tautos, susitelkusios šiandien po vardu arijų arba indoeuropiečių – indai, persai, keltai, graikai, romėnai, germanai ir slavai turį ne tik tuos pačius žodžius, kiekviename krašte veik modifikuotus, ir tą pat gramatiką, bet taipogi pasilaikę daugybę tautiškų pasakų, kurios atsiradę seniau, negu jie apleido savo bendrą seniausią tėviškę“ (p. 114).

 

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė