Rašytojui, novelės meistrui Juozui Apučiui šių metų birželio 8-ąją sueina 85-eri. Jis yra sakęs, kad būtų geriau, jeigu rašytų eilėraščius. Bet visai nemoku eiliuoti. Apskritai bet kokie ritmai ir taktai man yra keblus dalykas, nors proza išvinguriuoti kokią tiradą; paskui, kai skaitai, ir pačiam retkarčiais pasirodo, jog esama kažkokio skambėjimo ar dar ko.

J. Aputis jautė, kad jam geriau sekasi noveles rašyti. Mat romane vis tiek didesnį ar mažesnį laiko gabalą turi įspraust į tam tikrus rėmus. Tuose rėmuose turi būt intrigų, turi būt susikirtimų, dinamikos, nes kitaip bus neįdomu skaityti, o aš nesu iš tų žmonių, kuris labai sugebėčiau gyvenimą įrėmint, man netelpa, nesiduoda. (Iš J. Apučio ir V. Gasiliūno pokalbio „Visa Juozo Apučio teisybė. Apie romanus, noveles, jaunystės laikus ir kita“)

Rašytojas kalbėdamas apie vaikystę prisiminė, kad buvo šioks toks sportininkas. <...> buvau išmokęs tokį vieną „fokusą“: užsikabini ant skersinio už pakinklių, įsisiūbuoji, nutaikai tinkamą momentą – pasileidi, skrieji oru (gimnastams tas išeina kaip medum patepta). To numerio išmokė fizinio lavinimo mokytojas, kuris visada stovėdavo šalia ir prireikus sugriebdavo, kad nebaksteltum savo šviesia galva į suplūktą žemę. Mokykloje šitaip neatsitiko, o atsitiko kaime, kur bendraamžiams ir vyresniems panorau tą įdomybę pademonstruoti. Pademonstravau – ir tiesiai makaule į žole apaugusią žemelę... Bet juk rašytojai sako, jog jų gyvenime niekas nedingsta veltui – šis sprando nikstelėjimo detalė po daugybės metų atkeliavo į novelę...

Maironio lietuvių literatūros fonduose saugoma tokia įdomi fotografija, kur ir matome J. Aputį gimnastą. Fotografiją Juozas dovanojo broliui Pranui.

J. Aputis turėjo auksines rankas. Dzūkijoj nusipirko nesvietiškai seną namą. Negalėčiau ir šiandien paaiškinti, kodėl tokį sukiužėlį pirkau. Vienas jo kampas buvo visiškai susmegęs į smėlį – namas atrodė lyg parklupęs gyvulys. Reikėjo jį pakelti, grąžinti į žmonišką padėtį. Miškų ūkio direktorius atsiuntė žvalgybon geriausius viso ūkio meistrus. Išgėrę po lašą, jie kategoriškai pareiškė, jog tokio laužo neįmanoma pakelti – garmės ir nugarmės sujudintas į upę. Likau vienas prie alyvų krūmais apaugusio laužo – lyg pasmerktasis. Kaip ir sakiau – spengimą galvoj pakeitė švarus, baltas galvojimas, paskiau ėmė plūsti įsiūtis, pasitikėjimas, noras nusigręžti nuo visų; bijosi meistrai, tai aš nebijosiu! Beje, atsirado kaime vienas pagalbininkas. Bet idėja kaip spyruoklė įsitempė many – niekas nebūtų galėjęs sulaikyti nuo to sumanymo. Ir ką gi – pakėlėm tą parklupusią trobą kaip sveiką!

Režisierius Gytis Lukšas prisimena, kad J. Aputis buvo puikus meistras. Rašytojas R. Granauskas, kai jau nebeturėjo sveikatos, visus įrankius padovanojo J. Apučiui. Ten buvo dildės, kampainiai, visokie varžtai, obliai – nuostabus medžio darbams skirtų įrankių rinkinys. Vieną dieną atvažiavau pas Aputį (jam jau nedaug bebuvo like), jis man nerodė jokių rankraščių, o nuvedė į seklyčią, kurios nekūrendavo, ten parodė senas skrynias, spintas. Jis buvo užsiėmęs senovinių baldų restauravimu, tuo labai džiaugėsi ir didžiavosi, norėjo, kad pagirčiau, atkreipčiau dėmesį į kiekvieną kampelį: „Pažiūrėk, kaip gražiai suleistas kampas, matai, kaip susiėjo: uodas snapo neįkištų. Su Romo įrankiais padariau.“ Jis vis daugiau tam darbui skyrė laiko, vis svarbiau jam tai buvo. Dalis tų baldų jo gryčioje buvo stovėję metų metais, paskui jau vietiniai atnešdavo, kad sutvarkytų. Dalį jis iš jų pirko, sako, jie išmeta, prašau man parduoti, gražus daiktas.

Apie rašymą J. Aputis yra sakęs, kad jam būtinai reikėjo rašalinio parkerio, šratiniai popierių drasko, brėžia vagas, apie kokį rimtesnį rašymo tempą ir negalvok. Jei esi rašymui nunokęs, tai ne tik ranka, ne tik galva, bet ir nosis įninka į darbą – mat normalus rašalas turėdavo specifinį, labai malonų kvapą.

Kūryba nėra lengvas ir paprastas užsiėmimas, anot rašytojo. Nesu iš tų žmonių, kuris pripažintų, kad kūryba, menas yra kažikas va tokio – nutiško kaip seilytė iš burnos, ir viskas. Nė velnio. Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio – žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt. Rimtai!

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė