Nežinomo autoriaus 1950 m. nuotraukoje Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės I kurso studentai. Penkios dešimtys jaunuolių 1949 metais pasiryžo tapti gimtosios kalbos specialistais. Pasak literatūrologės D. Mitaitės, 1930 m. gimusių įvairių likimų žymesnių ar ne tokių žymių rašytojų esti gana daug, vis dėlto 1930-ųjų metų kartos pavadinimas kaip savotiška ideologema yra prigijęs trims poetams: Algimantui Baltakiui, Alfonsui Maldoniui, Justinui Marcinkevičiui. Šie poetai sąmoningai rinkosi gyvenimą ir darbą sovietinėje visuomenėje, o ne kovą su sistema, kurios esmę jie jau buvo suvokę ir kurios bijojo.

1949–1954 m. lituanistų kursą minėta mokslininkė apibūdina ne tik kaip gausų talentų, bet ir paženklintą tragiškų likimų: Kauno „priemiesčio berniokas“ Baltakis bei Maldonis ir Marcinkevičius draugavo nuo pat studijų Vilniaus universitete, visi jie iš 1954 m. lituanistų laidos, garsios ne tik žinomais poetais ir mokslininkais, bet ir savižudžiais (nusižudė Jūratė Strazdaitė, Taida Devėnaitė, Jonas Kaminskas, Gražina Misikevičiūtė), labai skaudžiai kurso draugus sukrėtė ir kurso draugo garsaus kalbininko Jono Kazlausko mirtis KGB rūmuose. Klausinėjami apie studijas, ir Baltakis, ir Marcinkevičius pabrėžė savo kurso draugų savižudybių gausą. Marcinkevičius draugų nesugebėjimą susidoroti su gyvenimo problemomis bent jau iš dalies aiškino dvasinėmis karo ir pokario traumomis. A. Maldonis, ilgametis „Vagos“ leidyklos vyriausias redaktorius, pokarinės kartos savijautą studijų metu apibūdino šitaip: Buvome užuitos, beteisės, savo menkystę didžiuosiuose gyvenimo reikaluose aiškiai suvokiančios žemdirbėlių genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krūtinę, buvo kaip ir užprogramuotas. Taip ir mokė – ir tėvas, ypač mama.(https://www.llti.lt/failai/Colloquia37_internetui-94-114.pdf)

V. Sventickas savo sudarytoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ rašo, kad baigęs mokyklą sidabro medaliu, Marcinkevičius svajojęs apie universitetą, bet lėšų pragyvenimui visiškai neturėjęs, tad nusprendęs eiti dirbti. Auklėtoja parūpinusi pataisininkų vasarai, už uždirbtus pinigus seseriai nupirkęs paltą ir dar likę studijų pradžiai. Svarbiausios gyvenime jam buvusios dvi vietos: tėviškė ir universitetas. J. Marcinkevičius yra išsitaręs, kad universitete daugiau dainavo nei studijavo (jo dalyvauta akademiniame chore, vyrų oktete, folkloro grupėje). Su klasės draugu Jonu Kazlausku, tarptautinio masto kalbininku baltistu, Marcinkevičius kartu gyveno viename senamiesčio kambarėlyje. J. Marcinkevičius taip apibūdino savo bendramokslį: Jonas buvo gimęs kalbos mokslui, jis galėjo dienomis ir savaitėmis aiškintis, mano akimis žiūrint, kokį visai nežymų tarmės ar senųjų raštų faktą, vartyti jį visaip, pasitraukti, užmiršti ir vėl prie jo grįžti su naujomis hipotezėmis ir nauja aistra. Po Nepriklausomybės paaiškėjo mokslininko žūties aplinkybės – saugumiečių tardomą ištiko infarktas, neatgaivintas įmestas į Nerį, imituojant savižudybę. Po motinos mirties Jono Kazlausko žūtis poetui buvusi vienas sunkiausių egzistencinių slenksčių, peržengė jį jau kitas, lyg perkeistas.

Kurso draugė poetė ir muziejininkė M. Macijauskienė prisimena Justiną buvus labai kukliu ir mažakalbiu, per susipažinimo paskaitą prisistačiusį būsimu poetu. Apie studijų metus Marcinkevičius yra pasakęs: Mokslui – sumauti, jaunystei – puikūs.

Marcinkevičių moksladraugiai trumpino Cinkumi, Baltakį – Bielu.

Poetas A. Baltakis taip prisimena lituanistikos studijų, kurių pasirinkimą nulėmė klasės auklėtoja lituanistė Jovita Čenienė, pradžią: Dokumentus į Vilniaus universitetą 1949 metais vežiau kartu su Vytautu Mikuličium, su kuriuo anksčiau toje pačioje gimnazijoje mokėmės. Kadangi mokslus buvau baigęs aukso medaliu, nereikėjo laikyti egzaminų. Bet mandatinė buvo kitą dieną, taigi buvome priversti kažkur praleisti naktį. Pamenu, iš pradžių ėjome į šokius, paskui vaikštinėjome po miestą. Galiausiai pakrūmėje kalvose, netoli Profsąjungų rūmų, kurių tuo metu dar nebuvo, o dabar jau nebėra, sumigome. Naktis buvo šalta, rasa didžiulė, bet kažin kaip ištvėrėme. Tik kitą dieną sužinojome, kad galėjome nakvoti Tauro gatvės bendrabutyje. Vėliau studijų metais su Miku viename kambaryje gyvenome. Aš jį labai gerbiau – buvo nepaprasto padorumo žmogus. Vokietmečiu, gyvendami Fredoje, jo šeima slėpė žydaitę. Jis vienintelis iš mūsų kompanijos, ačiū Dievui, nerašė eilėraščių, o tapo puikiu žurnalistu.

Vasario 15 d. gimęs Baltakis mena, kaip Vilniuje, Čiurlionio gatvės studentų bendrabutyje su bičiuliais šventęs savo dvidešimtmetį. Kaip tuomet buvome pratę, užtraukėme dainą. Netrukus prisistatė bendrabučio komendantas ir ėmė mus tildyti priekaištaudamas, kad švenčiame netinkamu laiku. Jam parodžiau savo dokumentą, kuriame juodu ant balto parašyta mano gimimo diena. O jis mums – „ar negalėjote švęsti išvakarėse“. Ir dar vienas skaudus faktas, liudijantis sudėtingą pokario studijų laiką: 1937-aisiais dar spėjau pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su mūsų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute – aš iš Strazdiškio, ji – iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tačiau kai jų sodyboje buvo aptiktas partizanų bunkeris, o stribai nušovė jos tėvą, Birutės mokslai buvo baigti, ir jai teko vargti Gulago universitete. Prisimena Baltakis ir dainavimo patirtį, išplėtotą mokantis universitete: Studijuodamas Vilniuje dainavau P. Sližio vadovaujamame Vilniaus universiteto chore, su kuriuo respublikos konkursuose nuolatos laimėdavome pirmąsias vietas. Man tai taip patiko, kad net ir po universiteto baigimo lankiau repeticijas. Beje, studijų metais su Justinu Marcinkevičiumi dainavome ir fakulteto oktete – jis bosu, o aš – baritonu. (https://www.bernardinai.lt/poetas-a-baltakis-savo-misija-mes-atlikome/)

Rimantas Budrys, baigęs Vilniaus universitetą,  1956-1962 m. dirbo „Švyturio“ žurnale, 1964 metais įkūrė žurnalą „Mūsų gamta“ ir vyr. redaktoriumi šiame leidinyje dirbo beveik trisdešimt metų. Aktyvus žurnalistų sąjungos narys, nepakeičiamas Garbės teismo pirmininkas, nuostabus gamtos ir žmonių bičiulis, paskutiniais savo gyvenimo metais aktyviai bendradarbiavo „Kauno dienoje“.

Leonardas Sauka pasirinko tautosakininko kelią. Nuo 1957 m. dirbo Lietuvių kalbos ir tautosakos institute, 1993-2001 jam vadovavo, nuo 1996 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Universitetą baigusios merginos daugiausia rinkosi mokytojystę. Elena Adomaitytė- Cemnolonskienė porą dešimtmečių darbavosi redaktore „Šviesos“ leidykloje ir kursiokės Marijos Žakavičiūtės-Macijauskienės vadovaujamame Literatūros muziejuje (dabar MLLM). Eugenija Mikšytė-Lašienė su užsidegimu dėstė lietuvių kalbą ir literatūra S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas).

Literatūros tyrėja Donata Mitaitė 30-ųjų metų kartą apibūdina kaip neherojiškas, klystančias, reflektuojančias ir vis dėlto dirbančias asmenybes, už savo pasirinkimus užmokėjusius savą kainą. Net ir sunkiausiais istorijos tarpsniais gyvenimas nesustoja. 1954 m. laidos absolventai kūrė, mokė, tyrė, vadovavo, palikdami įgytų žinių ir užgyventos patirties ženklus ateities kartoms.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2025 m.

___________

Vilniaus valstybinio universiteto lituanistai po vasaros egzaminų sesijos 1950 m., užbaigus pirmąjį kursą. Pirmoje eilėje iš kairės: Teresė Ramanauskaitė, Marija Žakavičiūtė (Macijauskienė), Eugenija Mikšytė (Lašienė), Morkus Svirskas, Gražina Žakavičiūtė, Danutė Mikšytė. Antroje eilėje pirma Zita Kuzmaitė, antra – Elena Adomaitytė (Cemnolonskienė), penktas – Justinas Marcinkevičius. Trečioje eilėje antra – Nijolė Vaitiekūnaitė, šešta – Laima Vaitytė, aštuntas – Alfonsas Maldonis. Ketvirtoje eilėje pirma – Konstancija Tamulaitytė, antras – Leonardas Sauka, trečias – Algimantas Baltakis, septinta – Danutė Šileikaitė. Penktoje eilėje trečias – Rimantas Budrys, penktas – Domas Tertelis, šeštas - Kazys Morkūnas, septintas – Jonas Kaminskas, aštuntas – Jonas Kazlauskas. MLLM 30906/F 3 4290