Kaip ir dauguma Vokietijos DP stovyklose gyvenusių lietuvių, poeto Bernardo Brazdžionio šeima rūpinosi galimybe išvykti į JAV. Pradžia buvo sunki, vyko intensyvus susirašinėjimas su Lietuvos atstovu Prancūzijoje dr. Stasiu Antanu Bačkiu, Lietuvių katalikų misijos direktoriumi kunigu Jonu Kubiliumi. Brazdžioniams pasisekė, kad gyveno prancūzų kontroliuojamoje zonoje, nes iš čia pabėgėliai nebuvo priverstinai grąžinami į savo kraštus. Bern. Brazdžioniui iškvietimą emigruoti į Ameriką buvo išrašęs kunigas Pranciškus Mykolas Juras, bet vienas važiuoti jis atsisakė ir ieškojo, kas galėtų iškviesti visą šeimą.
Brazdžioniai jau buvo sumanę išvykti į Venesuelą, bet juos pertarė tolima giminaitė Pranė Lapienė, gyvenanti Amerikoje prie Atlanto vandenyno ir ten turėjusi savo vasarvietę bei smuklę. Ji atsiuntė iškvietimą ir laidavo už visą šeimą. Dokumentas „Affidavit of Support. United States of America“ parašytas anglų kalba. Tai Annos Frances Lape (Pranės Lapienės) raštiškas iškvietimas ir laidavimas dėl paramos Brazdžionių šeimai atvykus į Ameriką, išduotas Niujorko valstijos Suffolk apskrityje 1947 m. birželio 17 d.
Išlikęs ne tik tas stebuklingasis dokumentas, vadinamasis „Afidavitas“, atverdavęs kelius į laisvąjį pasaulį, bet ir Federalinės santaupų ir paskolų asociacijos pažyma, kad P. Lapienė finansiškai gali padėti Brazdžionių šeimai, t. y. turi dvi nemenkas sąskaitas.
Pokario emigrantams neužteko nusipirkti laivo bilieto, jie privalėjo atlikti aibes įvairiausių procedūrų, gauti pažymas, jog nėra nusikaltėliai, yra sveiki ir t. t.
1948 m. lapkričio pabaigoje Bern. Brazdžionis išvykimo į JAV reikalais vienas važiavo į Paryžių, kur apie dvi gruodžio savaites gyveno viešbutyje, tvarkė įvairius reikalus, lankė teatrą, operą, muziejus, kapines, kuriose palaidoti Šarlis Bodleras ir Gi de Mopasanas, lankėsi pas A. J. Greimą, A. Galdiką ir kitus lietuvius.
1949 metų balandžio 6-ąją Brazdžioniai pakviesti atvykti į emigracinę komisiją Rastatt stovykloje. O jau balandžio 14-ąją buvo pranešta, kad jie turi teisę emigruoti ir susitvarkę nurodytus dokumentus, įvykdę reikalaujamas sąlygas, gali išvykti į JAV.
Tų pačių metų gegužę, gavę visus reikalingus leidimus, susikrovę būtinus daiktus, surašę reikalingas pervežamų daiktų deklaracijas, Brazdžioniai išvyko iš Ravensburgo į ilgą kelionę Amerikos link... Laukdami laivo, kurį laiką gyveno barakuose Bremerhavene. Prieš išplaukiant, laiške rašytojui Antanui Gustaičiui, pasidžiaugė: „Mielas Antanai, kai skaitysi šį laišką, mūsų laivas – Eltinge – (netoli 1000 emigrantų) bus jau pakėlęs inkarą, o gal jau mes nebematysime nė Europos krantų, nes išplaukiame iš uosto penktadienį, V.7, vakare. Jau viskas sutvarkyta, baigta, bagažas parengtas. Rytoj praeinam pro gydytoją, pasirašome atsisaką IRO [Tarptautinė pabėgėlių organizacija] globos ir teisių ir sudie (o gal tikriau: iki pasimatymo, senute Europa, ankstesniųjų emigrantų vadinta motina, dama ir panašiais gražiais vardais).“
 

                                            Parengė Bern. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė