Vienoje prieškarinių Vilniaus fotoateljė 1935 m. spalio 8 d. įsiamžinusi gražių, giedrai nusiteikusių inteligentiškų jaunuolių kompanija – visa Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekcijos valdyba. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi Vilniaus lietuvių studentų sąjungos pirmininkas, teisininkas, žurnalistas Petras Viščinis, Vilniaus studenčių sekcijos pirmininkė, poetė Ona Miciūtė, Dramos sekcijos pirmininkas, aktorius, režisierius, dramaturgas Juozas Kanopka. Antroje eilėje stovi jos vicepirmininkas, matematikas, pedagogas Pranas Žemaitis ir teisininkas Bronius Uziela.
Vilniaus teatrinį gyvenimą išsamiai tyrinėjo ir knygoje „Vilniaus skrajojamas teatras „Vaidila“ aprašė aktorė Regina Kazlauskaitė. Nuo 1930 m. Vilniaus lietuviai ėmė labiau rūpintis savo teatru, todėl mėginta jį suorganizuoti, parodyti geresnius lietuvių ir lenkų scenos veikalus. Kultūros veikėjo, muzikos pedagogo ir chorvedžio Antano Krutulio iniciatyva prie Vilniaus lietuvių studentų sąjungos buvo įkurta Scenos mėgėjų kuopa, kuri 1931 m. perorganizuota į Vilniaus lietuvių studentų sąjungos Dramos sekciją. Sekcijai vadovavo žinomas lietuviškų vakarų organizatorius J. Kanopka, režisūra daugiausia rūpinosi A. Krutulys. Ji nesitenkino vaidinimais Vilniuje, bet organizavo gastroles ir provincijoje. Vilniuje dažniausiai vaidindavo Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje, po to su veikalais vykdavo į lietuviškus kaimus ir miestelius. Didesnę Dramos sekcijos artistų dalį sudarė studentai, likusiąją – amatininkai ir kitų profesijų žmonės. Jauni artistai šį darbą dirbo iš idėjos, negaudami jokio atlyginimo. Dėl lėšų stygiaus aktoriai buvo ir dekoratoriai, ir grimuotojai bei patys atlikdavo visus su scena susijusius darbus. Trupė iki artimiausios stoties vykdavo traukiniu, iki sodžiaus – kaimiečių arkliais arba pėsti nukeliaudavo net po 20–30 kilometrų. Žiemą, per šalčius, įsisupę į kaimiečių kailinius, neišsimiegoję lankydavo kaimus. Šie vaidinimo laukdavo kaip didžiausios šventės. Vaidintojai apkeliavo visą Vilniaus kraštą: Švenčionių, Breslaujos, Lydos, Vilniaus, Trakų, Gardino ir kitas lenkų okupuotas vietoves. Štai kaip savo įspūdžius aprašo „klojimų“ vakarų organizatorius J. Kanopka: „Velykų antrą dieną (1932.04.17) Vilniaus lietuvių studentų sąjungos Dramos sekcija su Adutiškio jaunimu surengė didelį vakarą. Ir susilaukė nepaprasto pasisekimo: žmonių tiek daug buvo prisirinkę, kad nors ir salė ir nemaža, bet jokiu būdu visi negalėjo gauti bilietų. Reikėjo po dviejų savaičių balandžio 29 d. pakartoti. Buvo vaidinta drama „Judas Iskarijotas“. Dekoracijos buvo naujos, o perukai ir kostiumai net iš Vilniaus teatro atgabenti. Ir vėl puikiai pasisekė; per paskutinį veiksmą ne vienam pasirodė akyse ašaros; žmonės matė, kaip Judas pardavė savo Mokytoją, prisiminė savo šių dienų gyvenimą su visomis jo blogybėmis... Po vaidinimo visa publika sugiedojo Tautos himną. Kitą dieną, balandžio 18 d., visi nuvažiavome su tuo pačiu vaidinimu į Tverečių.“ („Vilniaus rytojus“, 1933.04.13, Nr.37).
„Lietuviški vaidinimai keldavo kaimiečių tautinę dvasią, paragindavo juos tvirtai laikytis lietuviškumo. Nepaisydami protokolų, jie beveik po kiekvieno vaidinimo sugiedodavo Tautos himną. Didžiausią pasisekimą mūsų krašte turėjo tautinės minties veikalai.“ (R. Kazlauskaitė). Ypač populiarūs buvo S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“ ir M. Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“, kurie kaimo scenoje buvo pastatyti po keletą kartų. Dramos sekcija (vėliau ir Artistų mėgėjų teatras) statė P. Vaičiūno, latvių rašytojo R. Blaumanio, lenkų – M. Baluckio, rusų – N. Gogolio ir daug kitų pjesių. Vilniaus teatro scenoje savo vaidyba pasižymėjo A. Krutulys, M. Žukauskaitė, P. Gaidelionis, J. Kanopka, J. Astaška, A. Munčelis, P. Žemaitis, V. Jurkevičius, M. Krinickaitė-Astaškienė, N. Eidukonienė, S. Kazlauskienė ir kiti.
Susilaukusi didelio populiarumo, Dramos sekcija likviduojama ir vietoj jos įkuriamas nuolatinis Artistų mėgėjų teatras (1936–1939 m., vad. A. Krutulio), vėliau perorganizuotas į garsųjį keliaujantį Vilniaus krašto lietuvių teatrą „Vaidila“ (1939–1944 m.).
Fotonuotrauka iš vaikų rašytojos, dramaturgės, vertėjos, aktorės ir Dramos sekcijos valdybos narės Aldonos Liobytės fondo. Ją muziejui padovanojo rašytojos dukra Gintarė Breivienė 1989 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė